(Čia galite paskaityti Karinos ir Dariaus pradžią Kalta be kaltės. )
Tokią gražią dieną kaip ši, kada saulė kviečia pasimėgauti šiluma ir neapsakomai kvepia alyvų žiedai, visai nesinori sėdėti tvankiame ofise.
Dar porą valandų iki darbo pabaigos, taip nuobodu, kad net meira ima... Pažiūrėjus pro langą, Karina prisiminė tuos laikus, kai suviliota šilto oro, bėgdavo iš pamokų... Nubėgdavo su drauge į laukus už stadiono, rasdavo žydinčias žemuoges ir ginčydavosi, čia braškė ar žemuogė... Žiūrėdamos į žydrą padangę, svajodavo apie tai, kad vieną dieną jos užaugs ir nebereikės sėdėti nuobodžiame mokykliniame suole... Svajojo apie laisvę ir įsivaizdavo save po 20-ties metų... Ech, tas vaikiškas amžius...
Bet atrodo, kad taip niekas ir nepasikeitė nuo to laiko... Vis dar norisi bėgti...
Mintimis ''sugrįžusi'' į ofisą, Karina slaptu, kaip katės žvilgsniu pažvelgė Dariaus link, baltutėliai dantys įsikando pieštuką (ant kurio buvo nupieštas olimpinis meškiukas) ir atsidariusi 'emailą' kitame lange, pradėjo rašyti...
Karina: << Nori ištrūkti? >>
Darius: <<Siūlai ką? ;) >>
Karina:<<Siūlau... Stebėk...:P >>
Darius, pagautas intrigos, atsargiai stebėjo Karinos veiksmus. Dabar jį kaip magnetas traukė jos užuomina. Ji pakilo nuo savo darbo stalo ir lengvu, grakščiu moterišku judesiu, žinodama, kad yra stebima, nuėjo virtuvės link... Jis niekada nepraleidžia progos nužvelgti jos užpakaliuko... Kažkaip susikaupti ir toliau tęsti pradėtą darbą jam jau nelabai sekėsi.
"Ką ji tuo norėjo pasakyti ''stebėk''? Ir kodėl ji nuėjo į virtuvę?''- blaškėsi mintys Dariaus galvoje. Dar keletas sekundžių ir ofise, per visus aukštus, nuskambėjo čaižus gaisro signalas.
-Visi laukan! - sušuko viršininkas, - visi prie priešgaisrinio punkto!
''Originaliai,''- šyptelėjo, o mintyse plojo už išradingumą, supratęs, kad tai Karinos darbas. Lipdamas laiptais žemyn, vis atsisukinėjo, pažiūrėti kur ji. Kol visi iš triaukščio pastato susirinko į sutartą vietą, praėjo gerų dešimt minučių. Susirinkusius, kaip darželinukus, suskaičiavo, atžymėjo, kad nebūtų nė vieno likusio pastate, kuriame dar vis rėkė gaisro sirena.
-Kol baigs apžiūrėti pastatą, šiandien jau darbas baigtas. Iki pirmadienio visi, - pranešė viršininkas.
Bingo! Karina pajuto, kad sėkmė vis dar jos rankose...
-Dariau, galėtum pamėtėti iki namų, jei tau pakeliui? Aš šiandien be mašinos...- netrukus Karina atėjo prie Dariaus ir nesukeldama jokio įtarimo, drąsiai paklausė prie kitų kolegų.
Ne veltui sakoma, kad sakyk prie visų ir niekas nepatikės. Juolab, kada darai atvirai, mažiausiai krenta kažkokių įtarinėjimų - na juk kas tau regztų romaną, kolegų panosėje? ....
-Žinoma, bet su sąlyga, kad duosi ant kuro, negalvok, kad čia už dyką tave vežiosiu, - prie draugų, juokais patraukė Kariną ''per dantį''.
-Tai jau kaip nors atsiskaitysit, - pamerkęs akį Dariui, juokais pasakė Donatas.
-Oj, oj, nepakišinėk jam tokių minčių,- pirštu 'pagrūmojo' Karina Donatui, nors pačios šypsena nedingo nuo veido.
-O kur tavo abitas? Tikiuosi, nepamiršai šiandien? - dar vienas pasijuokė iš draugo, prisiminęs jo bernvakarį, kada teko pavėžėti svetimą moterį.
-Prasidėk čia su jumis, galo nebus, o man dar į parduotuvę reikia... Važiuojam jau, - paragino Darių.
15minučių. Tiek skyrė juos nuo realybės iki išdavystės pradžios. Laiko buvo užtektinai, juk iki grįžimo į namus ''laiku'', buvo likę daugiau nei 2 val. Sustojus atokesniame miško pakrašty, abu telefonuose išsijungė vietovės nustatymą ir it kokie įsimylėjėliai patraukė romantiškam pasivaikščiojimui. Miškas vienintelis, kuris žinojo ir saugojo jų paslaptį.
-Skaniai kvepi, ''organizatore'',- juokais pasišaipė iš kolegės, užuodęs nuo jos padvelkusį degėsių kvapą.
-Kas galėjo pagalvoti, kad duonos skrudintuvė šitaip pasitarnaus? - abu juokėsi iš situacijos, kad planas 'išdegė'.
-Eikš, noriu paragauti, ar tavo lūpos irgi su degėsio skoniu, - prisitraukęs ją arčiau, pradėjo godžiai bučiuoti.
Bučinys, kitas ir jie pasidavė kūniškai aistrai...
Ne, Karina ne ta moteris, kuri žiūrėtų ar yra patogu, ar tinkama aplinka...
Ji ta moteris, kuri iš akimirkos gali paimti daugiau, nei bet kuri kita per visą gyvenimą. Ji iš tų, kuri mokėjo ''vynioti'' vyrus aplink savo mažąjį pirštelį... Ji nesigailėjo nė vienos minutės, nes tą minutę ji jausdavosi - mylima moteris...
-Koks žydras, akvarelinis dangus! - gulėdama ir žiūrėdama į dangų, pirma prabilo Karina. Guli aukštoje žolėje, žiūri į beribį dangų ir niekas nerūpi...Bent jau tą minutę...
-Žiūrėk, žirgas, sako, pasaga laimę neša, gal kartais rastum? - pasiūlė.
-O kas tau sakė, kad aš nelaiminga?
- Niekas, tiesiog pamaniau, kad gera motyvacija, jei nesijaustum laiminga, - pradėjo meilytis, pagalvojęs, kad gal kartais įžeidė.
-Dariau... Aš norėjau tavęs kai ko paklausti...
Bet iškart tai ištarus, ji pastebėjo, kaip Dariaus veido mimika pasikeitė.
Laimei ar nelaimei, bet suskambo jo telefonas.
-Alio?- atsistojęs nueina atokiau pakalbėti.
Karina meluotų, jei sakytų, kad nežino kas jam skambino. Žino, dar ir kaip žino...
-Žmona ieško?
-Žmona. Klausė, gal baigčiau darbą ankščiau šiandien... Kėliausi su aušra , jaučiuosi pavargęs... Laikas važiuoti mums...
-O kai grįžti namo, nesijauti kaltas prieš ją?
-Ne. O kodėl turėčiau? Mano jausmai jai nepasikeitė nuo to, kad aš su tavimi čia... Čia tik seksas, o ją aš myliu...
Karina galėjo jausti, kaip pamažu ima stoti jos širdis... Nors visada buvo labai stipri, tačiau tam nebuvo pasiruošusi.
"Madaras..."- pagalvojo, prisiminus, kaip močiutė sakydavo ant savo vyro. Purvas, ne vyras. Atsistojusi važiuoti, pamatė, kad ant žemės liko gulėti jos nutraukta apyrankė.
Tada, kada jos širdyje budo nauji, uždrausti jausmai jam, ji suprato, kad jų darbinis romanas tik fikcija, kad jis niekada nebus daugiau nei meilužis ir, kad ji niekada nebus jo mylima moteris...
Sekite naujienas Facebook'e: Kristinos blogas. Subalansuota moterims
