Rita: ''Niekada nevėlu viską pradėti iš naujo..."

Kai pirmą kartą pamačiau šią žavingą, besišypsančią moterį viename video, kuriame ji pasakojo apie vizitinių kortelių su nuotrauka svarbą, pamenu pagalvojau : ''wow, kokia šauni, pasitikinti savimi, drąsi, veikli, energinga moteris..." . Kas ji? 
Rita Grinevičienė - mama, žmona, grupės ''Išdrįsk būti savimi'' įkūrėja, NLP transformacijos koučerė, knygelės ''Klausimai, keičiantys gyvenimą" autorė,  tinklinio marketingo FM World lyderė... 
Energinga, veikli, sėkminga... 
''Turtingiems ir sėkmingiems visada sekasi,''- turbūt daugelis iš jūsų pagalvojote. Tačiau ne viskas buvo Ritai 'patiekta ant sidabrinės lėkštutės'...

''Niekada nemaniau, kad galiu viską pradėti iš naujo..."
Dar prieš gerus dešimt metų, Rita nebūtų pagalvojusi, kad vieną dieną bus ten, kur yra dabar ir tiesiog žinoti, kad viskas yra įmanoma. 
''Dar būdama maža turėjau tikslą, kad aš būsiu bendrosios praktikos slaugytoja, kaip ir mano mama, bei tetos. Po keturių metų slaugos bakalauro ir dviejų metų Visuomenės sveikatos vadybos magistratūros, aš savo tikslą įgyvendinau... Pagaliau vilkėjau nuo vaikystės svajotą baltą chalatą, tapau tuo, kuo norėjau būti''. 
Tačiau netrukus Rita stovėjo ties kita gyvenimo kryžkele - jos laukė svetima šalis. Kartu su vyru išvažiavo gyventi į Angliją. 
''Kol laukiau dokumentų, kad galėčiau dirbti slaugytoja, įsidarbinau pašte. Rūšiavau laiškus ir ašaros riedėjo, kad po tiek metų praleistų universitete, dėlioju laiškus, tačiau tikėjau, kad išauš diena, kai gausiu slaugytojos darbą. Ir ji atėjo,"- prisimena. 

Tuo metu Rita jau laukėsi savo pirmagimės, tad savo išsvajotą darbą pradėjo po motinystės atostogų. 
''Buvau devintame danguje - mano svajonė išsipildė. Tikslas buvo įgyti patirties, dirbant slaugos namuose, o grįžus į Lietuvą, įkurti demencija sergantiems dienos centrą. Centras buvo suprojektuotas mano magistriniame darbe: pastato išplanavimas, personalas, programos ir t.t. Beliko tik įgyvendinti, bet kol kas šis tikslas liko ''on hold'' ( liet. sustabdytas). Gal būtų norinčių kartu tai įgyvendinti?''- klausia pašnekovė.
Laikui einat, į gyvenimą atėjo rutina. Darbas, namai.... Namai, darbas... Kiekviena moteris gerai žino tą jausmą, kada norisi kažko daugiau, norisi kažkur save realizuoti.
''Dėkinga draugei, kuri parašė man žinutę ir paklausė, ar nenorėčiau pabandyti naujos kompanijos produktų. Su vyru išbandę produktus, nuėjome į prezentaciją.Ten sutikau kompanijos lyderę, kuri tuo metu uždirbo 12-16 tūkstančių svarų per mėnesį ir man tai buvo kažkas 'wow'. Ar tai įmanoma? Kai ji parodė savo sąskaitą ir patvirtino, kiek uždirba, tą naktį, pamenu, negalėjau užmigti. Parodžiau CD vyrui Gediminui ir mes jau buvome kompanijos nariais,''- prisimena savo kelią į FM pasaulį.  

''Per kančias į žvaigždes''
''Verslo galimybės ir idėja - padėti kitiems (tiek mažuose, tiek dideliuose tiksluose) mums patiko, tad 'pasiraitoję rankoves' puolėme dirbti: pasakojome žmonėms apie naujus produktus, kvietėme tapti mūsų komandos nariais. 
Po pirmo mėnesio mes jau turėjome komandoje 30 žmonių, tačiau nei vienas iš jų nieko nedarė... Jie buvo mūsų artimiausi draugai, giminės, užsirašė į tą verslą tam, kad mums padėtų, tačiau kai nebuvo jokių rezultatų, jautėme nusivylimą...  Į galvą pradėjo lįsti abejonės, nepasitikėjimas savimi. Pradėjome galvoti, ar mes tikrai galime tai padaryti? Mums nesiseka, gal tai tikrai ne mums?... Apimti apatiškų jausmų, norėjome viską mesti... 
Tačiau mūsų komandos sponsorė pakvietė į Big Al  apmokymus, kuriuose išgirdome jo paties istoriją, kaip jam nesisekė tinkliniame marketinge, kaip per metus laiko, neturėjo nė vieno kliento ir nepasirašė nė vieno žmogaus į komandą. Jie abu su žmona ėjo į įvairiausius kursus, apmokymus, tobulėjo. Šiandien jis yra garsus tinklinio marketingo atstovas ir pats veda apmokymus. Tačiau kai žmonės pradėjo jo klausti, kodėl jis nemetė nenusisekusio verslo, jis atsakė, kad su žmona nežinoję, jog tinklinį marketingo verslą galima mesti, kad mes galime iš jo pasitraukti... Jis šiandien yra tuo, kas yra, tik dėka to, kad nepasidavė, kai buvo sunku ir, rodos, neįmanoma. 
Tą vakarą mes su vyru prižadėjome vienas kitam, kad mes nepasiduosim, kol nepasieksim savo rezultatų, kol nepasieksim tai, ko mes norim.
Įgiję 'antrą kvėpavimą', pradėjome organizuoti verslo vakarėlį savo namuose, kur galėtų žmonės išmėginti produktus. Artimųjų ir draugų tada Anglijoje neturėjome, tad vyras išėjo į miestą dalinti kvietimų. Tą dieną lijo ir jis grįžo kiaurai permirkęs, tačiau laimingas, nes žmonės domėjosi kompanija, produktais ir, kad jie ateina į mūsų verslo vakarėlį. Patikėję savo sėkme, kad gali pavykti, pasiruošėm vakarėliui ir laukėm ateinant žmonių. Bet... mūsų didžiam nusivylimui, niekas neatėjo...

Nuriję kartėlį, kitą savaitę mes ir vėl ruošėmės vakarėliui - šį kartą pakvietėme savo kaimynus. Išdalinau lankstinukus, pasiruošėm vakarėliui - ir antrą kartą iš eilės, niekas mūsų namų durų nepravėrė...
Trečią savaitę nusprendžiau pasikviesti mamas. Išdalinau lankstinukus, žmonės domėjosi, tačiau ir trečią kartą mus lydėjo nesėkmė - nepasirodė nė viena mama. 
Net ir po 3 nepasisekusių bandymų, mes nepasidavėm ir pradėjome dalyvauti kalėdinėse mugėse. Tąkart pasisekė parduoti produktų, tačiau mes daugiau sumokėjome už vietą mugėje, už stalą, tad tikrai 'biznio' nepadarėme. 
Bet kai Dievas uždaro duris, atidaro langą. Vakarėlių idėją atmetę, sugalvojome daryti prezentacijas. Gediminas, aš besilaukianti, su savo 2,5 metukų dukrele,  šaltą ir drėgną lapkričio dieną, išnešiojome virš 100 atspausdintų lankstinukų - na, juk iš šimto vistiek kas nors ateis... 
Pirmadienį, prezentacijos vakarą, nekantravome ir laukėme pirmųjų lankytojų. Tvirtai tikėjome, kad šį kartą sulauksime žmonių. Nepatikėsite - ir vėl niekas neatėjo... Tai jau buvo ketvirtas iš eilės nuopolis... Tikėjimas ir entuziazmas pamažu ėmė blėsti. Vienintelė jėga mums neleido nuleisti rankų - tai mūsų duotas pažadas, kad mes nepasiduosim. Ir vėl ieškojome naujų būdų, kaip tą verslą išjudinti. 
Dirbau iki paskutinės gimdymo dienos ir jau po savaitės, su mažyle ant rankų, vežiojau užsakymus savo klientėms - ant tiek norėjau padėti savo verslui. Kiek vėliau, teko dalyvauti viename renginyje, kur moterys pristatinėjo savo veiklas, siūlė galimybę uždirbti papildomų pinigų. Mes taip pat su savo sponsore dalyvavom ir renginio metu susirinkome virš 10 merginų kontaktų, kurias pakvietėme ateiti į prezentaciją. Spėkit, kiek šį kartą atėjo merginų? ''- savo istorija dalinasi moteris. 

Tąkart Rita su Gediminu sulaukė vienos vienintelės merginos prezentacijoje. Tačiau su jos užsidegimu, verslas įgavo pagreitį. 
''Pirmus  6 mėnesius mes dėjome šitiek pastangų ir neturėjome jokio rezultato. Dar kiti 6 mėnesiai - ir mes jau pasiekėme 18%, o dar po metų - užėmėme lyderių pozicijas. Šiai dienai mes komandoje turime virš 2500 žmonių iš viso pasaulio, gavome kompanijos automobilį ir aplankėme daugelį šalių verslo reikalais, -džiaugiasi Rita. - ''Bet kas būtų buvę, jei per tuos pirmus 6 mėnesius būtume nuleidę rankas?''
Rita pataria, kad jeigu turite svajonę, tikslą, tačiau nesate tuo metu ten, kur norėtumėte būti, jūs vistiek judate ta linkme, jūs vistiek einate to tikslo link. Kiekvieną rytą pabudę, paklauskite savęs:ką dar galėčiau šiandien padaryti, kad priartėčiau prie tikslo? Prisiminkite, kad ten kur esate dabar, yra daug daugiau, nei, kad buvote prieš metus. Net jeigu dabar ir esate toje stadijoje, kai nesimato jūsų rezultatų, kai norėtųsi daugiau, nei, kad yra, jūs vistiek vienu žingsneliu arčiau tikslo. Kažkas nepavyko? Liuks! Ką iš to galėtumėte išmokti? Ką galėtumėte pakeisti, daryti kitaip? Bandykit ir vieną dieną jūs būsit savo Olimpo viršūnėje.

''Tik tu atsakingas už savo gyvenimą''
Tas begalinis noras siekti gyvenime kažko daugiau, norėti sužinoti kažką naujo, pastūmėjo Ritą dar viena gyvenimo linkme - šiandien ji diplomuota  NLP transformacijos koučerė. Dar vienas pavyzdys, kaip gyvenime gali viską pradėti iš naujo. 
Rita, iš savo patirties žino, kaip svarbu turėti tikslus, jų siekti, kaip svarbu gyvenime yra motyvacija, skatinimas, palaikantis žodis...
''Aš visuomet žmonėms sakau šį pavyzdį: koks futbolo žaidimo tikslas? Įspirti kamuolį į priešininko vartus. O jei atimsite kamuolį? Tada liks 10 kvailių, lakstančių stadione be tikslo. Tikslai nurodo mums kryptį, mes žinome kur judam. Mūsų siela beveik kas tris mėnesius nori augti. Klausimas ar mes jai leidžiam? 
Vienos iš pagrindinių  tikslo siekimo klaidų yra: pritrūksta kantrybės, baimė (o jei man nepasiseks?), savęs nuvertinimas (ką žmonės pasakys?). Mes teisiame kitus, todėl bijome, kad kiti mus teis už tai, kaip atrodome, ką ir kaip pasakome, padarome, - patarimais dalinasi Rita.
Šiuo metu Rita pristato savo naują programą anglų kalba tiems, kurie turi savo veiklą, tikslus ir nori 2019 metų sausį pradėti produktyviai. O su verslo kolege Lina Vainore, nekilnojamo turto eksperte, kovo mėnesį organizuoja renginį ''Wealth creation event" (liet. gerovės sukūrimas), kur mokins kaip užsidirbti papildomas ar pastovias pajamas iš nekilnojamo turto Anglijoje. Lina su vyru pradėjo verslą be pinigų, be žinių, be patirties ir šiandien turi projektus vertus daugiau nei 3mln. svarų. Būtent renginio tikslas ir yra parodyti, kad viskas yra įmanoma!

Moteris nuotraukoje - energinga, veikli, sėkminga. 
Moteris, kuri pirmus 6 verslo mėnesius gavusi kritimą po kritimo, nusivylimą ir nepasitikėjimą, kaskart atsistodavo ir drąsiai eidavo pirmyn savo tikslo link... 
Moteris, kuri sugebėjo pakeisti savo gyvenimą, nepabijodama pradėti visko iš naujo... 
Moteris, kuri ne tik išleido savo autorinę knygelę, bet ir jos istorija, kartu su kitomis 32 moterimis, publikuota knygoje "Voice of courage" (liet. drąsos balsas). 

Ir tos dienos praleistos rūšiuojant paštą? 
Jos neužmirštos. 
Nes galbūt tada, kada jautiesi labiausiai nelaiminga gyvenime, yra pati geriausia priežastis pradėti viską iš naujo...

''Nori būti laiminga - prisiimk atsakomybę už savo gyvenimą..."

Patiko? Sekite mus ir Facebook'e Subalansuota moterims. Kristinos blogas

Žydrė: ''Žmonės mane vadina... ragana..."

Taip, žmonės Žydrę Mieldažienę(39) vadina... ragana. Bet ne iš blogų paskatų. Tiesiog ne dažnai pamatysi šiuolaikinę moterį, specialioje virtuvėje, gaminančią įvairius serumus ir ekstraktus... Baugu?
Tačiau viskas nėra taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Natūralios kosmetikos gaminimas - tai vienas iš Žydrės pomėgių, pašaukimų. 

''Mama ne ragana...  Mama - fėja..."
''Gyvenu su trim vyrais - tai jaučiuosi lyg namų 'Karalienė',"- juokaudama atsako, paklausta apie šeimą. ''O jei rimtai - tai namuose tik spėk suktis: namų ruoša, vaikų vežimas į mokyklą, į būrelius, kiemo ir daržo priežiūra, išvykos ir pramogos. Tačiau visada randu laiko sporto salei, bėgiojimui, bei savo mylimai veiklai.
Kai vyras kartas nuo karto ją pavadina ragana, vaikai tuojau jį pataiso: "mama ne ragana - mama fėja". 
"Nuo mažų dienų patiko įvairūs rankdarbiai, tad ir šiandien daug kuo užsiimu. Dekupažas, siuvinėjimas, nėrimas - pomėgiai. O kosmetikos, muilų gamyba - jau tapo mano gyvenimo būdu," - sako Žydrė.

Pradžiamokslis
''Natūralia kosmetika pradėjau domėtis visai atsitiktinai. Prieš 9 metus, gimus dvyniams, jiems reikėjo... tepaliuko nuo iššutimo. Viskas prasidėjo nuo informacijos rinkimo, skaitymo forumuose, bendravimo su kitomis merginomis,"- prisimena pirmuosius natūralios kosmetikos gaminimo  žingsnius. 
Žydrė sako, kad visą reikiamą kosmetiką šeimai, pasigamina pati. Kremai, muilai, šampūnai, prausikliai, įvairūs tepaliukai - viskas natūraliai, savomis rankomis pagaminta. 
"Iš pradžių buvo baugu daryti, vis bijojau, kad kažką ne taip padarysiu, ne taip sumaišysiu. O ir receptų pati dar nekurdavau, tekdavo kitur ieškotis. Tačiau su metais ateina ir patirtis. Dabar kartais nusijuokiu, pavarčiusi savo pirmuosius užrašus...". 

Anot 'raganos' Žydrės, receptus susidaryti nėra sudėtinga, kai žinai kas-su-kuo ir kam reikalinga...  Merginos buriasi specialiai tam sukurtoje Facebook'o grupėje, kur su kolegėmis 'raganomis' dalinasi receptūromis, idėjomis, atrastais būdais ir dalykais, daro bendrus užsakymus internetu reikiamiems priedams. Tačiau toks 'raganiškas' susibūrimas būna ne tik internetinėje erdvėje - merginos mielai susitinka ir gyvai pabendrauti, pasidalinti patirtimi. 
"Nepraleidžiu progos pasisemti žinių dayvaudama įvairiuose mokymuose (mokymų mokytoja Reda Vaikšnorienė), kur užsimezga nuostabios moterų pažintys. Tokių susitikimų labai laukiu". 

Tas raganiškai stebuklingas daiktas nuotraukoje - alembikas, skirtas augalų distiliavimui, hidrolato išgavimui. Kol dar Žydrė jo neturėjo įsigijusi, vyras jai buvo padaręs iš... greitpuodžio!
"Jau keli metai iš eilės, važiuoju prie jūros birželį, kai žydi erškėtrožės. Artimieji jau žino, kad tik dėl jų ten ir važiuoju. Po atostogų grįžtu namo nudraskytomis kojomis, "- juokiasi prisiminus. 
Nemažai augalų, skirtų hidrolatams gaminti, pasodinti darže, kitus - renka specialiose vietose. 
"Tiesiog reikia pamatyti kaip vyksta alchemija - lašas po lašo pradeda lašėti kvapnus hidrolatas, o jei augalas eteringas - tai dar ir eterinio aliejaus būna...  Tik aktyvius komponentus, aliejus perku jau atsirinktose parduotuvėse, aliejines ir hidroglicerinines ištraukas, augalų miltelius  gaminu pati, ".

Natūralios kosmetikos 'gimimas'
Dauguma mūsų perkame veido ir kūno priežiūros priemones iš parduotuvės, nesusimąstydami apie jų sudėtį, darbo eigą ir laiką. 
Žydrė pasakoja, kad iš mėgstamų (kaštonų žiedai, medetkos, ramunėlės) ir kitų augalų gamina produktus, kurie vėliau bus naudojami kosmetikos gaminime:
*hidrolatą,
*aliejinę ištrauką (gaminama užpilant žiedus mėgstamu aliejumi ir laikant tamsoje keletą savaičių),
*hidroglicerininę ištrauką (gaminama naudojant vandenį/spiritą ir augalinį gliceriną, laikomas keletą savaičių, paskui žiedus pakeičiant naujais, vėl laikomas 4-6 savaites. Procesas daromas 3-5 kartus, paskui skystis garinamas, kad išgaruotų spiritas). 
Erškėtrožių hidrolatas - vienas jos mėgstamiausių. 
"Jų hidrolatas nuostabus ir poveikiu ir kvapu - tonizuoja, regeneruoja, jaunina, gaivina ir drėkina odą. Normalizuoja riebalų balansą, sutraukia poras, turi antibakterinių savybių. Aliejinė erškėtrožių ištrauka (fitolis) - tinka brandžiai odai, didina jos stangrumą ir elastingumą. Taip pat galima  naudoti esant pigmentinėms dėmėms, randams, skatina ląstelių atsinaujinimą, ''- išduoda paslaptį. 

Į klausimą, kokie įrankiai, indai reikalingi šiam procesui, Žydrė atsako, kad patys pirmieji įrankiai buvo svarstyklės 0,01gr tikslumu ir šaukštelis - visa kita buvo paimta tiesiog iš virtuvės. 
"Su laiku visko atsirado tiek daug, kad dabar turiu savo atskirą kambarį su šaldytuvu ir virtuvės dalimi."
Atminty giliai išlikęs pirmas gautas siuntinukas (su kosmetiniais priedais, eteriniais aliejais) ir pirmasis gamintas kremas. 
"Tai buvo kažkas tokio neįtikėtino... Šildant ir maišant aliejaus, vandens ir emulsiklio mišinį, kremas tiesiog akyse susisuko. Pakerėta kremų gaminimo, rinkau informaciją, kūriau receptus, pagal kuriuos kremai gaudavosi kaskart tobulesni. Šiandien, po 9 metų praktikos, galiu sumaišyti tobulą kremą, kuris savo tekstūra primins pirktinį kremą.''

Žydrė prasitaria, kad praėjo nemažai laiko, kol išdrįso gaminti muilą. 
"Bijojau, nes ten naudojamas šarmas - natrio hidroksidas. Gal būčiau taip ir neišdrįsusi, jei ne viena kolegė, kuri pasiūlė pažiūrėti gaminamo muilo procesą. Šarmo ir aliejaus sąjunga nebuvo tokia baisi, kaip buvau girdėjusi. Netrukus pradėjau ir pati virti - tiek sau, tiek artimiesiems dovanų. Kuo toliau, tuo labiau man patiko šis procesas, pradėjau tobulinti receptūras ir į muilus  pradėjau dėti kokoso pieną, jogurtą, pieno ir citrinos rūgštį, medų, šilką, vilną ir kitų priedų. Nepatikėsite, bet kaip skiriasi muilas be priedų ir su įvairiais priedais," - porina 'ragana'. 

Produkcija sau ir artimiesiems
Žydrės gaminamais kremais ir muilais džiaugiasi ne tik šeimos nariai, bet ir artimieji, draugai. 
"Mama sako, kad be mano kremų jau nebegali gyventi. O draugė nieko kito nebenori dovanų, kaip tik mano gamintos kosmetikos, muilų. Man patinka kurti, gaminti, nes pats gaminimo procesas ir yra kūryba, kada derinamos sudedamosios dalys, spalvos, forma ir panašiai... 
Daug kas iš draugių klausia, kaip aš suspėju viską... O aš atsakau, kad kai darai darbą su ugnele, su ūpu - laiko ir noro visada atsiras, ypač kai yra suprantančių ir palaikančių žmonių ratas, kurie mano kremų net ir savaitę laiko pasiruošę laukti...".

"Širdyje džiaugiuosi, kad galiu pasigaminti natūralios kosmetikos, žinodama ko ir kiek įdėta..."

Patiko spalio mėnesio istorija? Tada sekite mus ir Facebook'e, kad nepraleistumėte kitos moters istorijos: Kristinos blogas. Subalansuota moterims

Inga :''Po nesėkmingo nėštumo - vėl mokausi šypsotis..."

Kiekviena moteris nori būti mama... Dar būdamos mergaitės, mes žaidžiame su lėlėmis, jas vystome, migdome, su jomis kalbame ir joms dainuojame... Aprengiame šilčiau, kad nesušaltų, tyliai būname, kol jos miega... Nuo mažų dienų moterys turi motinystės įgūdžius... Visos tikime, kad ateis diena, kai lėlės vietą pakeis žavus, guvus mažylis, kurį lygiai taip pat sūpuosime ant rankų ir nenuleisime nuo jo akių...
Ingai Puzienei (41) to jausmo patirti neteko... Likimas pašykštėjo motinystės džiaugsmo, atimdamas vienintelį šansą tapti MAMA... 


Inga sako, kad dažnai jos nuotraukas 'Facebook'e' lydi komentarai: ''Ko tokia pikta?'', ''Kodėl liūdna?'', ''Kodėl nesišypsai?'' , tačiau nė vienas iš tiesų nežino, kad šios tvirtai užspaustos lūpos sulaiko ašaras jos akyse...  
"Aš ne pikta... Ir ne liūdna..." - atsako Inga į komentarus po savo nuotraukomis. "Tiesiog nėra dėl ko šypsotis... Mano širdis vis dar skausmo gniaužtuose...''. 
Praėjo keturi metai, nuo tos dienos, kai Inga išgirdo lemtingus daktaro žodžius: ''gydytoja suklydo...". 
Tačiau tai nebuvo vien žodžiai - kartu su jais dingo viskas: viltis, laukimas, džiaugsmas, laimė, šeima...

Gyvenimas iš pragaro...
Ingos gyvenimas nelepino. Jau nuo pat vestuvių dienos, ją lydėjo ašaros ir skausmas. Kandūs vyro žodžiai vestuvių dieną ''atvėrė akis'' - ji suprato, kad gyvenimo nebus.
"Buvau jauna ir naivi. Aš jį mylėjau ir tikėjau, kad jis pasikeis. Laukiau vestuvių dienos, kaip ir kiekviena mergina, svajojusi pasipuošti balta suknele. Ta diena turėjo būti laimingiausia diena gyvenime, o man ji virto pragaro pradžia... Greit pamačiau kitokią savo vyro pusę - apie kurią kalbėjo man mano a.a mama ir aplinkiniai. Išgėręs būdavo agresyvus, grįžęs namo mane ''šokdindavo''. Netrukus namuose prasidėjo fizinis ir psichologinis smurtas, patyčios ir žeminimas prie kitų...'' - širdį atvėrė moteris. 

Ingai apie fizinį smurtą kalbėti nelengva. Niekam nelengva, todėl daugelis moterų tyliai kenčia, gėdydamos kam nors pasisakyti. 
"Dusino mane pagalve... Sudaužė stiklainį į kaktą... Priremdavo peilį prie kaklo... Ne kartą tik per plauką pavyko išvengti nelaimės, kada spėjau atsitraukti... Kai jis gerdavo, versdavo mane gerti kartu, sakydamas, kad taip lengviau jam  bus mane užmušti... Gerai, kad namuose buvo vazoninų gėlių, kur jam nematant, išpildavau alkoholį...'' - atsidūsta, prisiminus išgyventas akimirkas.
Ingos vyras laukdavo ne tik su peiliu, bet ir su virve... Jei tąkart nebūtų girtas užmigęs, nežinia, ar Inga šiandien pasakotų šitokį išgyvenimą...
''Mušė, žemino, prievartavo, tampė už plaukų, norėjo uždaryti į psichiatrinę ligoninę... Daugelis sakytų: kodėl nieko nedarei, kodėl nesikreipei į policiją? Tiesiog bijojau. Bijojau, neturėjau drąsos, o gal jau tiesiog nebemačiau prasmės gyventi... Norėjau mirti. Nebenorėjau tokio gyvenimo, nebegalėjau pakelti patyčių, to baimės jausmo, kada nežinai, ar tai nėra tavo paskutinė gyvenimo minutė... Bet Dievas dar neleido man išeiti. Radusi drąsos, pabėgau nuo vyro pas draugę į Angliją, taip padėdama tašką savo pragarui...".

Antras šansas būt laimingai...
Atvažiavusi į svečią šalį, pagaliau Inga rado ramybę. Po kurio laiko praeitį paleido kartu su skyrybų dokumentu ir suteikė sau dar vieną šansą būti laiminga. Dabar Inga jaučiasi saugi vyro glėbyje, mylima, globojama. Viskas ko trūksta - tai mažų pėdučių šeimoje, apie kurias senai svajojo...
 Dvylika metų kentėjimo žiauraus vyro elgesio, visgi paliko pėdsaką Ingos gyvenime.  
"Praėjus šitiek metų po patirto smurto, jausto pažeminimo, skausmo, vis dar jaučiu baimę mylėti, būti atvira. Bijau atsiverti, bijau būti savimi... Esu be galo dėkinga savo vyrui už supratimą... - kalba moteris. 
Netrukus su vyru prakalbo ir apie šeimą. Patyrus šitokią fizinę ir psichologinę traumą, sunku buvo Ingai natūraliai pastoti. Neatsisakę minties tapti tėvais, pora kreipėsi į medikus pagalbos. 
" Iš Graikijos atvykęs gydytojas ir mane apžiūrėjęs, pasakė tai, ką mes tikėjomės išgirsti - jūs turite šansų turėti vaikučių... Mus tai be galo nudžiugino. Prasidėjo gydymo laikotarpis - gėriau tabletes, leidausi vaistus į pilvą. Kai jau buvau pasiruošusi apvaisinimui, išskridome į Graikiją...". 

''Gydytoja suklydo..."
Inga sako, kad nuvykus į kliniką Graikijoje, ji išvydo daug tokių porų kaip jie, belaukiančių apvaisinimo procedūros. Nesimatė nė vieno liūdno veido, atvirkščiai, visi buvo su šypsenomis, laimingi, nes tikėjo tuo stebuklu...
"Tuo stebuklu tikėjome ir mes. Buvo atlikti visi reikiami tyrimui tiek man, tiek mano vyrui, paskyrė dieną ir valandą, kada turėjome atvykti apvaisinimui. Kai ta diena išaušo, ji buvo kitokia nei įprastai - ji nešė mums viltį, svajonę ir ateitį. 
Palatoje jau manęs laukė gydytojai, sesutės, kurie tarpusavyje kalbėjo man svetima kalba. Netrukus gydytojas angliškai man papasakoja kas bus toliau. Mane užmigdo ir ... pabundu jau po operacijos. 
Gydytojas kompiuterio ekrane parodo tris ''apgyvendintus'' embrionus... Pasakė, kad visi trys sveiki, stiprūs ir aš turėsiu trynukus...  Trys!!! Krūtinėje neužteko vietos, kiek buvo džiaugsmo! 
Jautėmės be galo laimingi, nors tai buvo tik pirmosios nėštumo minutės... " - prisimena Inga. 
Grįžę į UK, kaip ir kiekviena besilaukianti šeima, pradėjo planuoti, ruoštis... Daug kalbėdavome su vyru apie mūsų 'trijulę' - du berniukai ir mergytė... Net mašiną įsigijo didesnę, kad tilptų trivietis vežimukas. 
Inga laikėsi gydytojos nurodymų. Diena keitė dieną, taip sulaukė ir pirmojo mėnesiuko. Inga sako jutusi visus nėštumo požymius. Gydytojai liepus, pasidarė nėštumo testą. 
"Nėštumo testas rodė vieną ryškią ir vieną blankią rausvą juostelę. Anot gydytojos, nėštumo nėra ir liepė nutraukti geriamas tabletes. 
Kai nutraukus tabletes prasidėjo ilgalaikis kraujavimas, sužinojau, kad gydytoja suklydo... Aš visgi buvau nėščia... Su savo trim mažyliais... " - skausmą liejo pašnekovė.

Nenuleidę rankų, pora bandė dar kartą. Tačiau šį kartą nesėkmingai. Trečią kartą bandyti buvo rizikinga Ingos sveikatai. Ir tai buvo išnaudotas paskutinis šansas tapti mama. 
Moteriai, kuri taip tikėjo tuo stebuklu, sunku susitaikyti su tuo, kad taip niekada nepatirs to jausmo, kai joje auga gyvybė, neišgirs pirmo širdies dūžio, verksmo, ateinant į pasaulį, to neištarto žodžio - MAMA...  
"Buvo ir pasakymų, kad be reikalo tiek sielvartauju, juk tai dar nebuvo kūdikiai, tik embrionai... Tačiau jie man buvo kur kas daugiau, nei tik ''embrionai". Jos nežino, ką reiškia fizinis, moralinis ir psichologinis pasiruošimas apvaisinimui, kokia begalinė širdgėla buvo išgirdus gydytojos žodžius, kad nėštumo nėra...  Ne viską gali už pinigus nupirkti. Už juos nenusipirksi laimės...''. 

Būti teta...
Inga nesumeluotų sakydama, kad jai neskauda širdies, kad nestovi gumulas gerklėje, kai pamato besilaukiančią moterį. Patyliukais, širdies gilumoje, nors ir pavydi to motinystės jausmo, bet nuoširdžiai džiaugiasi būsimos mamos laime... 
"Kai monitoriuje išgirdau sesės kūdikio širdies dūžius, viskas man tarsi atgijo: akys prisipildė ašarų, širdį varstė skausmas... Nors širdis plyšo dėl mano trynukų,  nuoširdžiai džiaugiausi dėl sesės kūdikėlio... Labai myliu savo sūnėną, jis arčiausiai to, ką aš galėjau turėti... ". 

Nors dauguma sako, kad pasaulyje daug vaikučių, kuriems reikia mamos ir tėčio, tačiau apie įvaikinimą Inga negalvoja. Tiesiog sako, kad tas kelias ne jai. O gal dar ne laikas...

" Noriu būti laiminga. Noriu atrasti vidinę ramybę. Noriu gyventi ir noriu vėl išmokti šypsotis..."

Sekite mus ir Facebook'e: Kristinos blogas.Subalansuota moterims
Patiko? Spausk Like ir dalinkis su draugais

T. Zuzevičienė: ''Ruošiausi vestuvėms, tačiau nežinojau, kokią staigmeną mums paruošė likimas...''

Dar vaikystėje mes, mergaitės, žaidžiame nuotakas - iki smulkmenų planuojame savo vestuves, svajojame apie tą vieną vienintelę - akinančio baltumo vestuvinę suknelę... 
Metai bėga, užaugam, rodos, tos išsvajotosios vestuvės jau ranka pasiekiamos, tačiau kartais būna, kad gyvenimas ima ir pasisuka visai kita linkme, nei planavome...
Neseniai vestuves atšokusi Toma Zuzevičienė (31) tikina, kad kartais verta ilgai ir kantriai laukti, kad pagaliau turėtum savo svajonių vestuves... Tačiau ji tada dar nežinojo, kokią staigmeną jų šeimai paruošė likimas... 

Toma sako, kad jau nuo mažens norėjusi prabanga kvepiančių vestuvių. Niekada nepatiko tradicinio pobūdžio vestuvės, kada švenčiama dvi dienas išnuomotoje kaimo sodyboje. 
''Svajojau apie nedideles vestuves gražioje salėje su sietynais, su dideliais veidrodžiais, žvakėmis, gražiais indais, kitomis dekoracijomis ir povestuvine kelione kitą dieną,'' - savo svajonių vestuvių idėja dalinasi Toma. 

Tačiau savo auksu tviskančias svajonių vestuves Tomai, bei jos būsimam vyrui Tomui, tąkart teko pamiršti, kai ankščiau laiko, nei spėjo suplanuoti vestuves, po jos širdimi pradėjo plakti nauja gyvybė. 
Supratusi, kad svajonių vestuves, su žvakėmis ir sietynais teks atidėti iki kol gims vaikutis ir viskas stos į senas 'vėžias', pora pradėjo galvoti apie civilinę santuoką. 
"Gyvenom vaikučio laukimu, kol nėštumo gale pradėjom galvoti apie civilinę santuoką. Norėjome išvengti papildomų dokumentų tvarkymo, jei vaikelis gimsta ne santuokoje. Santuoka, civilinės metrikacijos biure, nėštumo pabaigoje, nė iš tolo nepriminė mano prabanga kvepiančių vestuvių...  Buvo viskas labai paprasta, šventinė vakarienė tik artimiausių žmonių rate. Be šampano piramidžių, be išsvajotos baltos suknelės... ''- prisimena civilinę santuoką Toma. 
Tačiau Toma niekada neatsisakė savo svajonės - vieną dieną ji palaimins savo santuoką bažnyčioje ir pasipuoš balta nuotakos suknele... 

''Metai bėgo, vienus planus keitė kiti, o vestuvėms laiko vis dar nebuvo... Taip pasisuko gyvenimas, kad išsikėlėme gyventi į Angliją. Kaip ir daugumai emigrantų, pradžioje teko pavargti atvykus į svetimą šalį. Teko ir mums ''fabrikų duonos'' ragauti, ten įgijome įdomios patirties. Kuo toliau, tuo labiau mus lydėjo sėkmė, darbe noriai kilome 'aukštyn'. Darbai keitė darbus, vyro karjera klostėsi puikiai. Netrukus susilaukėme dar vieno sūnelio. Pagaliau viskas nusistovėjo - mėgavomės gyvenimu ir savo šeima,''- patirtimi dalinasi dviejų vaikučių mama. 

Toma sako, kad sukūrus šeimą, įsitvirtinus darbuose, atėjo metas galvoti ir apie kadaise atidėtas vestuves... O kas gali būti idealiau, nei dešimtųjų vestuvių metinių proga? 

Moteris pasakoja, kad norėjo bažnyčios palaiminimo, bei gražios šventės sau ir artimiesiems. Ruoštis vestuvėms pradėjo prieš gerą pusmetį. Ji puikiai žinojo ko nori, tad nebuvo labai sunku planuotis. 
"Vakaro vedėją, didžėjų (DJ), fotografus, filmuotoją ir šampano šou išsirinkau per kelias dienas. Kada užsakymas buvo padarytas, beliko laukti tos dienos ir mėgautis švente. Mes tuo metu gyvenom Anglijoje, vestuvės buvo planuojamos Lietuvoje. Kad viskas būtų lengviau ir paprasčiau, viską patikėjome vestuvių planuotojai Ingai Budrienei. Visada žavėjausi šia moterimi, jos darbais, o dabar žinau, kad tai be galo atsakingas ir rūpestingas žmogus. Kažkiek joje mačiau ir save pačią - man irgi patinka dekoruoti šventes, sėdėti prie gražiai išpuošto stalo ir gerti šampaną iš gražios taurės. Jos skonis visiškai atitiko manąjį, todėl besąlygiškai ja pasitikėjau,- džiaugiasi Toma. 

Kada visi vestuvių pagrindiniai dalykai buvo sutvarkyti ir pora galėjo lengviau atsikvėpusi laukti savo išsvajotosios šventės, likimas jiems paruošė dar vieną staigmeną... 
''Kai manėme, kad jau galime atsikvėpti, mūsų planai vėl susidrumstė... .''- prisimena moteris. 
Tomos vyrui, Tomui, beskraidant į komandiruotes Amerikoje, buvo pasiūlyta tapti kompanijos vadovu ir keltis su šeima gyventi į galimybių pilną šalį - JAV. 

''Niekada negalvojome apie Ameriką, mums tai atrodė nepasiekiama šalis. Gavus paskutinius pasiūlymus iš kompanijos, nutarėme nepaleisti 'laimės paukštės' ir pasinaudoti tokia puikia galimybe. Tada ir susipynė visi sunkumai - vestuvių planavimą užgožė kraustymosi į JAV rūpesčiai. Tai buvo pats sunkiausias mano laikas. Tačiau tikrai žinojom, kad  antrą kartą vestuvių neatidėsim...''. 

''Nenorėjom atšaukti savo ilgai lauktos šventės, nes 10 metų jubiliejus atrodė tam tinkamiausia proga. Kol aš būdama Anglijoje tvarkiau begalę reikalų susijusių su persikraustymu, darbu, vaikais, vestuvių planavimu, tuo tarpu Tomas jau buvo išvykęs į JAV, kad pasiruošti mūsų atvykimui po vestuvių. Kad galėtume santuoką palaiminti bažnyčioje, su vyru turėjome praeiti vestuvių kursus internetu. Buvo be galo sunku, nes buvome skirtingose šalyse. Iki išnaktų kalbėdavome ir  'Skype' pagalba atlikinėjome užduotis. Taip ir sukausi kaip voverytė ratu, kol vyras dirbo JAV ir į UK grįžinėdavo tik kas kelios savaitės...''-  sako Toma. 

Pasak Tomos, turėti vestuvių planuotoją buvo pats geriausias sprendimas tuo metu. Buvo dienų, kai išvarginta persikraustymo reikalų, nebedžiugino ir tos taip ilgai lauktos vestuvės. 
''Nuovargis ir rūpesčiai darė savo. Nebuvau iš tų nuotakų, kurios ramiai su džiaugsmu sau laukė vestuvių dienos. Net savo nuostabios suknelės nebuvo laiko kada pasimatuoti, o juk vos išsirinkusi šių metų modelio LORENZO ROSSI suknelę, ją įsimylėjau ir žinojau, kad su ja atrodysiu tobulai. Pasimatavau tik vos savaitei likus iki vestuvių, kai grįžau į Lietuvą''.

Toma ir šiandien dar negali atsidėkoti vestuvių planuotojai Ingai Budrienei už idealiai suplanuotą šventę, už patarimus, už sutaupytą  brangų laiką. 
''Ačiū Ingai, kad pasirūpino ne tik salės dekoru, bet ir užsakė saldumynus, parinko vestuvinio torto skonį - man nereikėjo niekuo papildomai rūpintis. Širdimi jaučiau, kaip mūsų diena artėja..." 

Pagaliau išaušo gegužės 8-oji... 
Lygiai prieš 10 metų pora susituokė metrikacijos skyriuje. 
Diena, kurios taip ilgai laukė, buvo tobula ne tik savo šventiniu grožiu, bet ir jausmais...

''Atėjus į salę, širdis verkė iš džiaugsmo, pamačius tokį grožį - viskas buvo nepriekaištingai tobula, išpildyta net iki menkiausios smulkmenos. Visur viskas tviskėjo prabanga, subtilia klasika... Mūsų šventė buvo tiesiog tobula... Susirinko visi mums brangūs žmonės, taip buvo gera juos matyti laimingus ir besidžiaugiančius mūsų laime. Juolab, kad tai buvo ir savotiškas mūsų atsisveikinimas su artimaisiais...''.

Praėjus kelioms dienoms po vestuvių, išsipildė ir paskutinė svajonė - medaus mėnuo. Amerikoje. Naujuose namuose. 
Šiandien Toma pasakoja, kad persikėlus gyventi į JAV, ją pakerėjo supanti gamta, upės, ežerai, tas beribis laisvės jausmas... Ten be galo malonūs žmonės - jie atsipalaidavę ir rūpestingi. 
''Pripratusiems prie mažų angliškų namų, iš pradžių buvo keista, kad čia tokie dideli, erdvūs namai, didelės mašinos, plačios gatvės, didelės porcijos. Visa tai man šiek tiek priminė Lietuvą - jokių suvaržymų, jokios kontrolės. Kol kas matau tik šios šalies pliusus ir tikrai norėčiau čia likti gyventi, bet nežinau, ar nenugalės artimųjų ilgesys...''.

Pabaigai Toma priduria, kad kol vyras sėkmingai siekia karjeros, ji taip pat kuria savirealizacijos planus, kuriuos netolimoje ateityje planuoja įgyvendinti, o savo didžiausią hobį fotografavimą - paversti mėgstamu darbu. 
''Niekada neatsisakykite svajonės - jei ji nepasiekiama šiandien, ji bus pasiekiama rytoj... Esu dėkinga likimui už šiuos gyvenimo posūkius ir nuostabią šeimą " - sako Toma. 

"Dievinu savo šeimą...Esu laiminga, šalia turėdama patį geriausią vyrą ir šaunius vaikus...''

*nuotraukos iš asmeninio archyvo
Daugiau  panašių isitorijų rasite sekdami mus Facebook'e: Kristinos blogas. Subalansuota moterims

Spauskite Like ir Share su draugais!

R.Thompson: ''Gyvenimas lagamine..."

Sutapimas ar ne, bet kuomet parašiau Ritai, ji vėl krovėsi lagaminus... Šįkart,  iš saulėtojo Tailando kraustėsi į ... nenuilstančią Jutą (Utah,JAV). 
Kelionės po pasaulį, nauji potyriai, naujos pažintys, neaprėpiami įspūdžiai ir begalės įspūdingų nuotraukų... 
Atrodo, svajonė, o ne gyvenimas, argi ne?
Tačiau šios istorijos autorė Rita Thompson atskleis, koks išties yra tas ''gyvenimas lagamine''...

Tuo metu, kai 2009 metais Lietuvoje prasidėjo ekonominė krizė, Rita studijavo verslo administravimą. Kad susirasti gerą darbą ir greičiau ''atsistotų ant kojų'', dienines studijas iškeitė į neakivaizdines. 
''Visko norėjosi čia ir dabar!"- prisimena Rita. 
Prekybos centrų darbo valandos iki dešimtos vakaro nežavėjo, kiti, labiau kvalifikuoti darbai tarsi ''užšąlo'', rinką užplūdo darbo ieškantys žmonės ir emigracija dar labiau sustiprėjo. 
''Iki šiol niekada nežavėjusi 'užsienio' mintis nutvieskė ir mano horizontą. Tačiau dabar žinau, kad tai buvo likimas,''- sako moteris. 

"Emigrantės duona..."
Kaip ir dauguma emigravusių, Rita taip pat manė, kad važiuos 'tik' metus padirbėti ir atgal. Pasiėmusi akademines atostogas, su bendraminčiu draugu ir daugybės atsitiktinumų dėka, balandį susiplanavo kelionę į Kiprą. 

''Dėl pigesnių bilietų, į Kiprą vykome per Angliją. Keletai dienų apsistoję pas draugus, buvome neįtikėtinai apgauti... Kaip didžiausiai kvailiai, 'pirmai pradžiai' už paskutinius pinigus pirkome kompiuterį iš gatvės prekeivių, o namuose pamatėme, kad vietoj kompiuterio, nusipirkome.... 2kg svogūnų! Nei pirmi mes, nei paskutiniai taip apgauti, tačiau drebėjo ir kojos, ir širdis, taip neatsakingai praradus visus pinigus, ''- lyg šiandien prisimena skaudžią patirtį Anglijoje. 

Rita sako, kad nuvykus į Kiprą, nieko kita neliko, kaip tik sekančią dieną eiti ieškoti darbo. Ten juos pasitikusi lietuvių pora 'priglaudė' tik vienai nakčiai, nes esą ir patys patyrę šmaikščių gyvenimo pokštų. Buvo akivaizdu kaip dieną, kad 'kapstytis' teks patiems...

Kol tenykščiai ir turistai mėgavosi saulėtu paplūdimiu, Rita su draugu, abu nutrintomis kojomis, pakrante vaikščiojo visai kitu tikslu... 
Praėjo 'virtinę' pakrantės restoranų, barų, užpildė begalę darbo prašymų, išdalino tuziną gyvenimo aprašymų... Ir tik grįžus į Ayia Napos miestelį, prisėdus pailsėti, jos akis patraukė kavinės iškaba ''Staff Wanted'' (liet. reikalingi darbuotojai). 
''Balta kreida ant lentos užrašytas skelbimas buvo tarsi atgaiva akims. Prieš įeinant į vidų, kaip kokį laimės simbolį, nusiskyniau raudoną habiskuso žiedą ir įsikišau į jūros vėjo iškedentus plaukus,'' -  toliau savo emigrantės istoriją pasakoja pašnekovė. 
Viduje buvo pats kavinės šeimininkas. Jau po pirmų dviejų minučių darbo pokalbio, Ritos paklausė: kada gali pradėti dirbti? 
"Padavėjos darbui, turėjau čia sugrįžti 7 val vakaro, vilkėdama juodas kelnes ir sportinius batelius. Aš radau darbą!!! Dabar liko susirasti kur gyventi ir tam turėjau tik 4 valandas...''

Spaudžiant laikui, reikėjo greitai rasti kur gyventi. Mažame, nekilnojamo turto ofisėlyje, maloni moteris pasiūlė butą. Rita jai paaiškino, kad pinigų užstatui neturinti, bet turinti darbą ir jei buto savininkas sutiktų, ji sumokėtų kartu su nuoma per pirmus du mėnesius. 
''Besileidžianti saulė ir svaiginantis apelsinų žiedų kvapas žadėjo gražią pradžią - turėjau darbą ir kur gyventi!..."

Lemtingas susitikimas...
Padavėjos darbas Ritai patiko. Kolektyvas buvo jaunas, jame dirbo žmonės iš 11 skirtingų šalių...
Buvo prabėgusios tik dvi savaitės, kai vieną dieną pro duris įėjo JIS... 
"Jis sėdėjo ir svajingai žvelgė į priešais esančius vienuolyno griuvėsius. Atrodė, lyg lauktų ateinančios moters. Vyriškis buvo gražiai įdegęs, ant riešo mūvėjo odinį dirželį... Nežinau kodėl pamenu visas detales... Gal todėl, kad jis buvo senas sielos pažįstamas ir labai išsiskyrė iš nutrūtgalviškai šėlstančių skandinavų... Kai vinguriuodama pro staliukus prie JO priėjau, mūsų žvilgsniai susitiko, abu sekundei sustingom, bet nei vienas to neparodėm... Žvilgsnis buvo toks gilus, tačiau būtų buvęs užmirštas, jei ne tai, kas buvo toliau...''- su didžiule meile prisimena jų pirmąjį susitikimą. 

O toliau buvo taip... 
Tą vakarą JIS taip ir liko sėdėti vienas... Jokia paslaptinga moteris nepasirodė. Iki jo atostogų pabaigos buvo likę tik keletas dienų ir vakarais  sugrįžęs į kavinukę, sėsdavosi prie Ritos aptarnaujamų staliukų. Po trumpo pokalbio, ji sužinojo iš kur JIS, ką veikia... Taip pat sužinojo, kad rytoj jau išskrenda namo... 

Laikas nepastebimai greitai bėgo... Dienos keitė dienas, savaitės buriavosi į mėnesius... Įsibėgėjus vasaros sezonui, darbo buvo ''per akis'', tačiau jos draugui, su kuriuo kartu atvyko, sunkiai sekėsi su anglų kalba, tuo pačiu - ir susirasti darbo. Keletas gyvenimiškų kivirčų ir jų keliai išsiskyrė. Draugas išskrido atgal į Angliją, o Rita liko viena svečioje šalyje... 
Tačiau niekada nebūtų patikėjusi, kad dar teks išvysti kadaise matytas akis... 

"Vieną dieną, optimistiškoms nuotaikoms beslūgstant ir nuovargiui darant savo, žmonių sambrūzdyje pamačiau pažįstamą veidą, tai buvo JIS - tas pats amerikietis plačia šypsena... 
Suglumęs mane pakalbino, paklausė kaip man sekasi. JIS grįžo, kad pasakytų, jog negalėjo manęs pamiršti ir vylėsi mane čia rasti... '' - taip apie dabartinį vyrą pasakoja Rita. 

(Lai kas nors pasako, kad taip būna tik pasakose! Te išdrįsta kas pasakyti, kad nebėra romantikos! Ne viena mergina svajotų apie tokį vyrą!)

''JIS netgi paklausė, ar yra tikimybė mums būti kartu..!? Nežinojau ką atsakyti, visko rodėsi per daug ir todėl atsakiau: 'ne'...  Per šimtą metų tokio poelgio ir klausimo nesitikėjau!''.
Tačiau neigiamas atsakymas jo neišgąsdino. Į visą šitą situaciją galima pažiūrėti ir iš jumoro pusės.  Angliškai ''no'' reikštų 'next oppurtunity' (liet. kita galimybė), tad JIS sugrįžo... ir ne tuščiomis... 
''Kitą vakarą jis vėl atėjo - nešinas dažais ir teptukais, mat per pirmąją mūsų pažinties dieną prasitariau, kad man patinka piešti ir tai būtinai padarysiu nuėjusi prie jūros, kai tik turėsiu laisvą dieną. Tuo metu pagalvojau, koks romantiškas poelgis!... Tą vakarą turėjome atsisveikinti, nes nieko negalėjau jam pažadėti, bet... likimas vėl gražiai 'sužaidė'..."- Ritos veide atsiranda nuoširdi šypsena. 

Lyg tyčia,  Rita namuose paliko diržą, kurio būtinai reikėjo dirbant, kad prisisegti piniginę ir delninį užsakymų kompiuterį. Namai buvo per toli, o darbe niekas negalėjo rasti nė paprasčiausios virvės galo. Nieko kito neliko, kaip tik paprašyti jo... paskolinti savo diržą... Jis mielai sutiko padėti, nes turėjo gerą priežastį dar likti... 
Rita atvirauja, kad tą vakarą jautėsi prastai, atstūmusi gerą žmogų... Kad nors kiek ''išpirkti savo kaltę'', ji, prieš jam ryte išskrendant, pasiūlė susitikti prie vienuolyno...

"Darbą baigdavau tik paryčiais, ir ryte prasitrynusi akis, pamačiau, kad iki sutarto laiko liko vos 20 minučių... Dar dvejojau, eiti ar ne... Greitai susiruošiau ir nuskubėjau, o jo ten nėra...  Mintyse save sudraudžiau - o ko tu tikėjaisi?! 

Melancholiškų minčių apimta, patraukiau prie jūros... Nejausdama skaudančių kojų, ėjau toli pajūriu... Priėjusi uostą, svarsčiau kokiu keliu grįžti: trumpesniu per miestelį, ar tolesniu, atgal palei jūrą... Tęsiau savo klaidžiojimą pajūriu... 
Ir mano didžiulei nuostabai, iš po kampo ateina JIS... Pamatęs mane nušvito, atsiprašinėjo ir teisinosi, kad negalėjo laiku išsiregistruoti iš viešbučio, kad manęs neradęs prie vienuolyno, taksisto prašęs vežti į visas vietas, kurias jam buvau siūlius aplankyti, tikėdamasis, vienoje iš šių vietų mane rasti... 
Atrodo, kad pats likimas mus suvedė - belieka tik susikibti rankomis ir eiti kartu pirmyn... 
Dar ir šiandien visa tai atrodo kaip iš pasakos,''- sako Rita. 

Bet, kaip ir visose pasakose, būna ir gero, ir blogo. Jam išvažiavus, bendravimą palaikė elektroniniais laiškais, kiek vėliau, jau ir telefonu kalbėdavosi. Tačiau atėjo laikas, kaip gyvenimo atmosfera Kipre pasikeitė kardinaliai...

Gyvenimas Kipre apkarto
Tuo metu, kai galbūt širdyje budo nauja meilė sutiktam amerikiečiui, gyvenimas Kipre Ritai pasidarė nebesaldus. Praėjusi paukščių gripo banga per šalį, pakeitė turistinio Kipro įvaizdį... Tarsi iš kokio zombių filmo, gatvėse buvo matyti greitosios automobiliai, medicinos darbuotojai vilkintys skafandrus, iš gatvių  rinko nuo temperatūros 'atkritusius' žmones... 
Ligoninėje, su 40c temperatūra, lankėsi ir Rita. Laimei, virusas buvo neigiamas. Tačiau bėda viena nevaikšto...
Netrukus jos ir kambariokės namai buvo apvogti. Maža to, taip ilgai lauktų laisvadienių, (kad galėtų nueiti prie jūros ir išmėginti dovanotus dažus) taip ir  nebuvo, algos, deja, taip pat... 
Tačiau kai užsidaro durys, Dievas atidaro langą. 
Rita netruko sulaukti kito darbo pasiūlymo, kuris jai patiko, tiko ir pagaliau, jautėsi saugiai. 
Ji rankose vėl laikė sukrautą lagaminą ir ... bilietą į Egiptą... 

Egiptas
Tuo metu, Egipte, pas JĮ atostogavo jo dukrytė ir kaip tik ieškojo patikimo žmogaus, kas galėtų ją prižiūrėti.  Ir jis žinojo puikiausią žmogų tam darbui!
Taip, Rita važiavo pas JĮ...!!!
''Susitarėm, kad atvyksiu pas jį prižiūrėti dukrą kuriam laikui . O paskui žiūrėsim kaip mums seksis. Jei nieko neišeis, pažadėjo bilietą atgal į Kiprą,  ar į Lietuvą. Tačiau mums labai gerai viskas klostėsi, netrukus jis mane namiškiams pristatė kaip savo draugę. Abu į mūsų draugystę žiūrėjome rimtai, tad prakalbome ir apie vedybas. Prieš man skrendant atostogų į Lietuvą, įteikė 'pažado' žiedą, kad ''nepabėgčiau'' tikriausiai, - juokiasi. 

Kalbant apie vestuves, Rita niekada nenorėjo tekėti ''iš reikalo'',  ar kai šventė būna kitiems... 
''Suvokiau, kad šeimos neatsiskraidinsiu į JAV, todėl patraukėme į 3 savaičių kelionę mašina, po Ameriką, įskaitant ir Las Vegas'ą, kur jis turėjo susitikti su savo draugais. Tą lemtingą rytą jis ir sako: tai tuokiamės? Aš sutikau. Dabar mano 'pažado ' žiedas yra mano vestuvinis žiedas'', - džiaugiasi. ''Vestuvės buvo netradicinės, kaip ir mūsų gyvenimas. Atsimenu, limuzino vairuotojas klausė į kurią koplytėlę vežti: į Elvio Preslio, ten kur susituokė Britney Spears ar į pačią seniausią? Jų ten daugybė, net yra ''Drive -Through'' (liet. prie langelio), kuriems visiškai tas pats... Išsirinkau klasikinę, dar 1942 m., statytą Little Church of the West.''

Egipte Ritai veiklos netrūko. Ten buvo nedidelė moterų grupelė, kuri kartą per mėnesį rinkdavosi Lietuvos ambasadoje. Savanoriškai dirbo bendruomenės namuose, parduotuvėlėje, kur perparduodavo naudotus daiktus ir drabužius. 
2011-aisiais,  jau būdama Mrs Thompson, Rita laukėsi savo pirmagimės. Tačiau gyvenimas Egipte ir vėl nelepino. 
''Mes vienas po kito buvo evakuoti. Išvykau pirma, nes nenorėjau rizikuoti. Grįžau į Lietuvą gimdyti, nes čia jaučiausi saugesnė šalia savo šeimos. Egipto revoliucija buvo nesapnuota - niekas netikėjo, kad kas nors keisis, tačiau ir nebeturėjo žmonės ką prarasti - šalyje vyravo skurdas, visoje šalyje buvo atjungtos visos komunikacijos priemonės... Per CNN žinių kanalą rodė Kairo Tahririo aikštę, sukilėlius ir liepsnas... Iš darbo pasitraukė policija, iš kalėjimų pradėjo bėgti kaliniai, šoviniai spragsėjo tarsi fejerverkai, į kelius išvažiavo tankai, buvo paskelbta komendanto valanda, galiausiai, 30 metų iš valdžios nesitraukęs prezidentas Hosnis Mubarakas, buvo ''nuverstas". 

Oro uoste, nepaisant neramumų, lėktuvai į Kairo tarptautinį oro uostą skrido, tačiau aptarnaujantis personalas į darbą neatėjo, nebuvo kam žmonių į tuos lėktuvus susodinti... 
''Sėdėjau laukimo salėje ''su pilvu'', ant grindų patiestos kartoninės dėžės valandų valandas, nusiteikusi čia praleisti visą naktį...Šalia manęs - lagaminas, su mano 15kg būtiniausio turto... Galiausiai atsisėdau į pustuštį lėktuvą, skrendantį į Briuselį ir daugiau į Egiptą negrįžau.''


Rita priduria, kad Egiptas, kaip ir kiekviena šalis, turėjo savo privalumų ir trūkumų. Kraštas žavėjo savo įstabia istorija, tačiau koją, jos manymu, kišo klimatas, triukšmas, požiūris į moterį, per kitokios religijos prizmę. Egiptas turi daug ką pasiūlyti, tačiau tai ne kiekvienam turistui prieinama. Ritai didžiausią įspūdį paliko galybė piramidžių, kurias savarankiškai lankė kaip koks Indiana Džounsas, kurių be Gizos ir Sacharos, jų Egipte - šimtai. 
Islamiškoje kultūroje įsispraudęs krikščioniškas miestelis Manshiyat Nasser, kuris tenykščių žmonių, tiesiog vadinamas 'šiukšlių miestu', pramintas dėl vietinių, besiverčiančių iš šiukšlių perdirbimo. 
Įspūdingai atrodo kurortinis miestelis Taba, kur per siaurą vandens langą, susitinka trys šalys: Egiptas, Izraelis ir Jordanija. 
''Į Egiptą dirbti negrįžo ir mano vyras. Jo kita ''stotelė'' buvo - Jungtiniai arabų emyratai. Tačiau mums su naujagime dukrele nuvykti ten gyventi, buvo tolygu ''kryžiaus keliams''. Šių dienų vergų sukurta pompastika, vietinis mentalitetas bei dvigubi standartai pastūmėjo vyrą mesti darbą ir ieškoti išeities būti su šeima. Ir jis ją rado... '' - pasakoja moteris. 

Japonija

''Japonija - tai šalis, kurią dabar  'linksniuoju' kiekvienai progai pasitaikius. Žavinga... Įstabi... Įsimylėjau ją iš karto. Atvykome į Japoniją po to meto baisiausios katastrofos, kai japonai tvarkėsi po šalį nusiaubusių žemės drebėjimų ir 20m cunamio. Apie tokius siaubus bylojo prie kelių išrikiuotos sulamdytos mašinos, dviprasmiškai laukiančios savo šeimininkų, ir pamatai, kur kadaise buvo miesteliai.'' 

''Japonų amatai, papročiai, kultūra mane žavėjo, tačiau jų virtuvė buvo kažkas tokio neapsakomo, kai valgant užgniauždavo kvapą - įsidedi kąsnį į burną ir sulaikai kvapą, akys išsipučia ir norisi pilna burna 'marmaliuoti' : kaip skanu!" - dalinosi patirtimi iš gyvenimo Japonijoje. 

Dukrelei paaugus, Rita įsidarbino antikvarų ir rankdarbių parduotuvėje. Laisvalaikiu lankė bonsai medelių kursus. 

Pasak Ritos, Japonijos 'prabėgom' per porą savaičių neaplankysi - tam reikia metų. Neišskirtų nieko - viskas jai labai patiko: stebuklingas sakūrų žydėjimo metas, vykstančios šventės, kurios būna itin dažnai, raminanti šventyklų dvasia, migdančiai atpalaiduojančios karštųjų versmių pirtys, it netikros sniego pusnys, bei netikėtai nustebinę meilės moteliai. 

Tačiau pamilus šią šalį, Ritai vėl teko krautis lagaminus ir ''kelti sparnus'' svetur...

JAV
Po nuostabiosios Japonijos, toliau sekė Nevados valstija, Las Vegas'as. Naktį savo žavesį atsiskleidęs Las Vegas'as, toli gražu neprilygsta realybei - jo užkulisiai nėra gražūs. Savigynai teko net ginklą įsigyti. 
"Atostogos šiame mieste gali būti šaunios, tačiau gyventi ir auginti vaikus - nenorėčiau. Ne veltui yra posakis: " kas nutinka LasVegas'e - pasilieka Las Vegas'e". Šis miestas ne be priežasties vadinamas 'nuodėmių miestu'. Rekomenduočiau važiuoti be vaikų ir pasiimti daugiau pinigų. Viešbučiai pritrauks  jus patraukliomis kainomis, tačiau visa kita ištuštins jūsų piniginę nenoromis,''- dalinasi patarimais, apie šį 'nuodėmių' miestą. 

Nemokamai akis paganyti Rita siūlo aplankyti Belagio viešbučio prabangią meno kūrinių ekspoziciją bei populiarųjį fontano šou; pamatyti Venice viešbučio itališką žavesį po netikru dangumi, kur susimaišo diena su naktimi. 

Po azartiškojo Las Vegas'o, šeima apsistojo didingoje ir laukinėje Aliaskos valstijoje, kur vietiniai juokiasi, jog jei neperžiemojai Aliaskoje, vadinasi joje negyvenai. Kita vertus, prasidėjus poliarinėms naktims ir saulei džiuginat vos kelioms valandoms, tai gana atšiauri žemė. 

''Man šiuo atžvilgiu pasisekė, nes tenai buvau poliarinę vasarą, kai beveik nesutemsta. Joninės - ten visą vasarą. Miestelių šventėse daržininkai puikuojasi nematyto dydžio daržovėmis - ten kopūstai, lepinami 20 valandų šviesos, išauga tokio svorio, kaip pats ūkininkas, o moliūgai sveria pusę tonos, kaip toje mūsų ''Ropės'' pasakoje. Nuvykus į Aliaską būtina pasigrožėti ledkalniais  ir paskanauti vietinės lašišos.''- štai kaip gražiai pasakoja apie dar vieną JAV valstiją, kurioje teko pabuvoti. 

Po Aliaskos toliau sekė karštieji Havajai, kur klimato kontrastas buvo didžiulis.
''Į Havajus atvykau kaip ''Žalios kortos'' savininkė, tai yra, su rezidencine viza, kuri man leido JAV gyventi ir dirbti. Po ilgo skraidymo, kas 3 mėnesius, rodos, mano gyvenimas lagamine baigėsi. Gyvenome sostinėje Honululu, kuri yra Oahu saloje. Vykome visur! Sala vos 1,5 kvadratinio kilometro, tačiau pamatyti teko labai daug: nuo Dole ananasų plantacijos, Pearl Harboro vietos iki ''Jūros periodo'' filmavimo aikštelės!''

Be nuostabių gamtos vaizdų, jūros žydrumo, dar Havajai puikuojasi ir duotu 'vaivorykščių' valstijos vardu, nes ten beveik kasdien galima matyti Vaivos rykštę. Rita su viena amerikiete drauge keičiasi atvirukais, kuriose surašo įdomius faktus apie vietovę. Pavyzdžiui, Havajų atvirlaiškyje rašė, jog havajų kalbą sudaro tik 12 raidžių ir visi žodžiai baigiasi balse, kaip antai ''Aloha'' (liet. sveiki), arba ''Mahalo" (liet. ačiū). 
Kas labiausiai moterį šokiravo Havajuose, tai aukštas... benamių skaičius! 

3 mėnesiai Havajuose prabėgo ir jų jau laukė saulėtoji Kalifornija, kur teko apsigyventi...dykumoje! 
Taip taip, Mohavės dykuma, kuri dvigubai didesnė nei Lietuva. 

''Ten, NASA ir mano vyro darbas galėjo atlikti bandymus, nes saulė šviečia 300 dienų metuose, o beribė plynė ištikimai tyli apie nepavykusius eksperimentus,"- atskleidė vyro darbo paslaptį. 

Kalifornija - tai, pasak Ritos, tai tokia prestižinė vakarų valstija, kurioje vietos randa visi. Nežmoniškos būstų kainos bei nesibaigiantys kelių kamščiai pralaimi prieš Cali Vibe (liet. Kalifornijos dvasia).

Kalifornijos valstijoje Rita pasisvečiavo pusantrų metų ir jau krovėsi lagaminus į nežinią... 
Kur likimas juos nubloškė šį kartą?

Rita sako, kad apie sekančią šalį - Tailandą - žinojo ne daug. Dabar jau žino, kad neverta pasikliauti iki tol susiformavusiu požiūriu apie šalį, nes jis beveik visada nepasiteisina. Čia pat priduria, kad buvo nusiteikusi viskam ir bet kokioms sąlygoms. 
"Kaip per 'Google' programėlę pasivaikščiojau netoli vyro būsimo darbo miestelio gatvėm, susidariau įvaizdį, kad gyvensim... primityviai. Pirmąjį mėnesį galva sukosi nuo užrašų, nesuprantamų kelių eismo taisyklių, kvapų, drėgmės ir beprotiškai aštraus maisto. Pirmasis viešbutis, kuriame apsistojome, priminė kažką tokio iš zoologijos sodo dekoracijų, Flinstounų filmuko, bei bet ko ir visko maišaties,''- juokiasi. 

''Tajų kalba pasirodė neįkandama, o jų anglų kalbos akcentas buvo negirdėtas ir toks svetimas, kad negalėjau nieko suprasti. Į vietinę ''tarptautinę'' vaikų mokyklą ėjo 4000 vaikų ir tebuvo vienas angliakalbis mokytojas - toks 'dreduotas', šviežiai stipriai nusibrozdinęs ir be paliovos ... keikėsi prie vaikų. Stovėjau be žado ir sukau galvą, kur reikės dukrą leisti į mokyklą. Priėmėme sprendimą gyventi atskirai - mes su dukra Bankoko priemiestyje, o vyras, darbo dienomis, gyveno ''pas bobutę'',  arčiau darbo. 

Tvarkaraštis mirgėjo šventinėmis dienomis, tad ilgai nedvejojus, Rita su dukrele patogiai įsikūrė Nichados emigrantų miestelyje. Ten buvo viskas - mokykla, maisto parduotuvė, ligoninė, bankas, dantistas, grožio salonas, spa ir pan. Ko dar širdis geidė, galėjo atvežti. Tailandas atvėrė visai kitokią savo pusę. Viskas buvo prieinama už atitinkamą kainą, viduje galiojo savo taisyklės. 

''Tailando karalystė,  niekada iki šiol neužokopuota, sėkmingai 70 metų buvo valdyta, dabar jau a.a visų mūsų mylimo karaliaus Bhumidol Adulyadej. Jis mirė kaip tik mums ten begyvenant, visą mėnesį vilkėjome juodus drabužius. Šalį buvo užklupęs nematytas sielvartas, visus metus vyravo gedulas ir jį 'vainikavo' tajams priimtinos ypatingai iškilmingos laidotuvės, pagal įmantrias tradicijas. Tajų kultūra labai gili ir savotiška. Daug kas mums buvo nesuvokiama ar sunkiai suprantama. Tačiau tajai geros širdies, visada šypsosi.'' - šalies kultūros ypatumais dalijasi Rita. 

Rita ir Tailande nesėdėjo 'rankų sudėjus'. Mielai ėmėsi įvairios labdaros, kursų, mergaičių skautų, mokyklos renginių. Tailande taip pat gyvavo lietuviu bendruomenė, bet apart vieno, garbės konsulės Nualphan Lamsan organizuoto susitikimo, daugiau nepavyko atvykti į susitikimą. 

''Gyvenimas buvo malonus Tailande, savotiškai dirbtinas, kaip uždarame burbule. Net ir apie šeimos pagausėjimą prakalbome iš patogumo. Tie 2,5 metų, praleisti Tailande, buvo labai spalvingi. Norintiems nuklysti nuo turistų išmintų takų, siūlau nuvykti į šiaurinį Tailandą, pabūti dramblio prižiūrėtoju vienai dienai ir juo pasirūpinti natūralioje aplinkoje (Patara Elephant farm). Pakeliaukite tikromis džiunglėmis viename iš parkų (KhaoYai), ar nuvykite į beždžionių miestą, kur joms net kartą metuose ruošiamas švediškas stalas.''

Gyvenimas lagamine...
''Gyvenimas lagamine padaro tave laisvą. Žmogui reikia nedaug. Nebėra prisirišimo prie daiktų ar namų. Namai ten - kur šeima, o visi kiti daiktai turi paskirtį ir įsigyti labai gerai apgalvotai. Daiktai suteikia tik trumpalaikę laimę, jie susidėvi, išeina iš mados. Tuo tarpu kelionės - patirtys išlieka ilgam ir leidžia tau ''augti''. Toks gyvenimo būdas ne kiekvienam, tačiau mes jį renkamės sąmoningai - mūsų nesiunčia, mes patys vykstame. Toks gyvenimo būdas ne vien gražių įspūdžių kupinas, jame taip pat yra ašarų ir klaidų, iš kurių mokomės,''- atvirauja moteris. 

Moteris paatvirauja, kad kartais norėtųsi sėslesnio gyvenimo, savo namų, kad būtų kur susidėti sukauptas statulėles ir kitus suvenyrus, tačiau dar to neįvyko. Porą kartų bandė pirktis namus, tačiau abu gasdina mintis, kad gyvenimas tarsi nustos 'tekėjęs', vis dar norisi imti ir kilti kažkur kitur, kur dar nematyti toliai...
''Septintas vestuvių metines šiemet pažymėjom jau keturiese (susilaukėm dar vienos dukrytės), valgydami šviežius kokosinius ledus su palmių sėklomis ir saldžiomis raudonosiomis pupelėmis, baržoje įrengtame restorane, ant Kwai upės Tailande. Štai vienas iš 'gyvenimo lagamine' privalumų. Tokių išskirtinių akimirkų turime labai daug,"- laiminga šypsosi pašnekovė.

Ateities planaiNors sakoma, kad Dievas juokiasi iš žmonių kuriamų planų, tačiau Ritos sąraše - Australija ir Europa. Kur nors arčiau Lietuvos, kad dažniau galėtų aplankyti šeimą, vaikai dažniau matytų senelius. Norėtų turėti darbą, už kurį gautų algą, kaip ir visi. 
''Man patinka būti moteriška. Stebiu moteris iš kitų šalių ir kaip jos elgiasi šeimoje, bei visuomenėje. Kaip ko pasimokau, kai ką savyje pakoreguoju, arba kaip tik pasidžiaugiu savo šaknimis ir gebėjimais. Pavyzdžiui, tajų moterys, jei išgali, turi ir tarnaitę, ir auklę, ir vairuotoją... Amerikietės - jos linkusios 'koja kojon' eiti su vyrais ir 'kalnus versti' .Būna, kad kitos motinystės atostogų išeina tik keletai savaičių. Japonės punktualios ir labai organizuotos. Skirtumai ir panašumai persipynę, tačiau, mano nuomone, visos mes moterys savo meile ir šiluma suvienijame šeimą, auginame vaikus, puošiame šventinius stalus, einame į vaikų pasirodymus ir norime gerai atrodyti.''

Pabaigai Rita priduria, kad patekus į nepatogią padėtį ir išlipus iš savo komforto zonos, ją tai kažkaip pakeičia, kažko išmoksta - sako, jaučianti, kad ''auga''. Kiekvienas toks įvykis būna susipynęs su emocija, ir tada jaučianti, kad gyvena... 
Gyvenimas lagamine ją išmokino gyventi - čia ir dabar...
Šiandienai daiktai supakuoti, lagaminai sukrauti ir jų gyvenimo nuotykis toliau tęsis JAV, Jutos valstijoje... 

 "Mano adaptacijos lygis ir žinios vis auga, kelionės mane turtina. Laimingi bus mano anūkai, nes turėsiu šitiek pasakų jiems pasekti ... "

Sekite mus  ir Facebooke:Kristinos blogas.Subalansuota moterims