Vestuvės... Žodis tas pats, svarba to žodžio - ta pati, o pačios vestuvės keičiasi kaip metų laikai. Vos tik išgirdus šį žodį iš artimųjų ar draugų lūpų, širdį užlieja patys gražiausi ir tyriausi jausmai, o paskui, tam vidiniam džiaugsmo šurmuliui praėjus, pasipila klausimai: kokio stiliaus bus vestuvės? Kur švęsit? Kas bus vestuvių vedėjas? Kas planuos vestuves?Kas rūpinsis saldaus stalo desertais?
Tačiau ne visada vestuvės buvo tokios puošnios ir prabangios kaip dabar. Prieš gerus 30 metų viskas vyko daug paprasčiau. Vestuvės tai vestuvės, jos daugmaž būdavo švenčiamos vienodai. Dabar norėčiau atsukti laiką atgal, į kokius 1989-uosius ir parodyti jums kokios buvo storos, lietuviškos, tradicinės vestuvės mano akimis...
Užaugau kaime, Pakruojo krašte. Vestuvės kaime - tai būdavo ne tik vestuvės artimųjų ir giminių tarpe, tai būdavo - kaimo vestuvės. Būdavo sukviesti visi aplinkiniai kaimynai, o kas likdavo nekviesti pirmas dvi dienas, ateidavo trečią dieną ant 'vestuvių pyrago'.
Gal buvau kokių 8 metų, kai pirmą kartą teko dalyvauti giminės vestuvėse. Iki tos dienos, nežinojau kas tai yra ir kaip tai atrodo, tačiau nuo to momento kažkas pasikeitė (nebūčiau mergaitė...).
Pradėkime nuo to, kad į vestuves, būsimi jaunavedžiai, tada kviesdavo asmeniškai atvažiavę pas kiekvieną į namus. O pamenu vieną atvejį, kai į vestuves kvietė abu jaunosios tėvai, o ne jaunavedžiai. Anot jų, kas kelia vestuves, tas ir kviečia.
Kitas 'opus' dalykas buvo - vestuvių dovana. Ką gi dovanosim jauniesiems? Paveikslą? Puodų rinkinį? Pietų servizą? O gal dulkių siurblį? Įdomu ką pasakytų šiuolaikiniai jaunavedžiai, jei kas ateitų pasveikinti su tokiomis dovanomis... O tada tai buvo normalu ir visi džiaugėsi.
Penki gvazdikai ir atvirutė jaunajai, dovana jaunajam ir butelis 'šnapso' vestuvių stalui - vestuvėms pasiruošta!
Matot tą baltą sijono trikampį už mano a.a tetės kojų? Tai aš. Vestuvių svečias. Atvažiavus į vestuves, pirmą kartą susidūriau su prie kelio, kiemo priekyje, pastatytais šventiniais vartais, dar kitaip vadinamais - bromu.
Bromas - tai medinis rėmas, apipintas ąžuolo šakelėmis, puoštas tampomo popieriaus juostelėmis, gyvomis gėlėmis ar balionais. Ir štai, mums žengiat pro bromą, muzikantai mus sutinka grodami svečių sutikimo maršą (tas maršas ir po šiai dienai sukelia drugelius pilve).
Piršlių pristatomi jaunoji ir jaunikis, pamergės ir pabroliai. Pabroliai įteikia pamergėms gėlių puokštes, pamergės pabroliams į švarko atlapą įsega gėlytes (gėlytės būdavo tos pačios spalvos kaip ir suknelės, taip 'pažymėdamos' savo porininkus).
O toliau dar įdomiau. Ant medinio suolo lauke, susėdę, kažko laukiantys tėvai. Paskui pasirodo nuotaka - visa balta, graži (ir jau jaučiu, kaip aš jai pavydžiu tos gražios ilgos suknelės, o laukti dar tiek ilgai...).
Kartu su jaunikiu atsiklaupia prieš tėvus, jie juos peržegnoja, pabučiuoja (o gal jie bučiavo tėvams ranką?) ir matau, kaip visi ašarojasi. Nu rimtai, kas čia dabar? Ko čia verkti? Juk ne laidotuvės?! Žiūrėjau į svečius ir mačiau, kaip moterys nosinaite valėsi akis. Niekaip tada nesupratau, ko jos čia verkia (atsakymo, kad verkia iš džiaugsmo - juolab nesupratau. Koks čia džiaugsmas, jei reikia verkti?)
Jei dabar vestuvės vyksta prabanga tvyskančiuose viešbučiuose ir rūmuose, su atskirais apvaliais stalais, daugybe žvakių ir floristiniais dekorais, tai tada vestuves švęsdavo namuose, arba palapinėse, pastatytose kieme. Mediniai stalai, uždengti baltomis staltiesėmis, mediniai suolai (kokios dar kėdės palapinėse?!). Tiek palapinės įėjimas, tiek vidus būdavo puoštas tampomo popieriaus 'girliandomis' ir gėlėmis, balionais. Palapinės sienos būdavo 'dekoruotos' šmaikščiais vestuviniais plakatais, saržais. Lėkštutės, stalo įrankiai, stiklinės ir stikliukai, servetėlės, vazos (paruoštos pamerkti iš svečių gautas gėles) - vat ir visas tuometinis stalo dekoras. Tais laikais, vietos ant stalo neužtekdavo maistui padėti , kur jau bekalbėti apie kažkokias stalo dekoracijas.
Iš palapinės galo, garbingiausioje vietoje, kur sėdėdavo jaunieji, būdavo pakabintas lininis austas rankšluostis, su iš rūtų išpintais vardų inicialais.
Ant stalo puikuodavosi didingieji šakočiai, kurie būdavo net 60cm aukščio, su ilgais 'ragais' ir žinoma, tortai. Jau dabar turbūt niekas nežino, kad šakočiai tada turėdavo ir kitokią paskirtį, apart valgymo. Antrąją vestuvių dieną, nusegus rūtų vainikėlį nuo jaunosios nuometo, jį padėdavo ant lėkštelės ir uždėjus ant šakočio, vainikėlį sudegindavo. Tai tam tikra prasme, šakotis būdavo kaip koks aukuras. Kitose vestuvėse esu mačius, kaip šakotis pasitarnavo darant 'laimės šulinį', iš kurio, už juostelės, svečiai išsitraukdavo kažkokią nedidelę dovanėlę.
Paskui laukdavo kada grįš jaunieji. Mums, vaikams, būdavo paduota šiek tiek papuošta virvė keliui tverti, kad gauti saldainių iš vestuvininkų. Tuo tarpu pačių vestuvininkų laukdavo virtinė išbandymų: ant bromo pakabinto obuolio valgymas (aišku, aš turėjau išgauti atsakymą iš mamos, kam tas obuolys čia kabo), malkų kapojimas, rąsto pjovimas, lėlės maudymas ir vystymas, jaunosios nešimas per 'tiltelį' ir lėkštutės sudaužymas - o tada žiūrėdavo: kiek šukių - tiek vaikų bus, sakydavo. Tėvai pasitikdavo vaikus su duona ir vandeniu (nesuprasdavau šito - juk yra mėsos, tortų, o čia duonos duodavo?). O įėjus į palapinę, juos pasitikdavo stalą užsėdę persirengėliai, su savais jaunaisiais ir piršliais. Kad išsipirkti stalą, vestuvininkai turėdavo 'pakloti' savo gėrybes: saldainius, šampaną ir kitokius alkoholinių gėrimų butelius.
Tais laikais, visą vestuvių šventę vesdavo ne samdyti vedėjai kaip dabar, o svočia ir piršlys. Net ir muzikantai mažai tada padėdavo, jų darbas būdavo groti, kad svečiai kuo daugiau šoktų, kad būtų 'smagi veselė'.
O didžiausias ir atsakingiausias darbas būdavo vestuvių šeimininkių - pamaitinti apie 60 žmonių - ne juokas... Neskaitant visų šaltų patiekalų ant stalo, jos dar ir patiekdavo tris karštus patiekalus per vakarą!
Kadangi mama padėdavo šeimininkauti, turėdama progą, akimis mokinausi iš šeimininkių, kaip patiekiamos karšto lėkštės, kaip padaromi patiekalų papuošimai ir su didele nuostaba stebėjau 'viščiukų' ir 'paršiukų' gaminimą.
Kalbant apie vestuvinę atributiką, jei šiais laikais dar kas daro vestuvinius žurnaliukus, laikraštukus, tai dabar jie gražiai sumaketuoti, spalvoti, atspausdinti ir atrodo, kaip tikri žurnalai. O tada, vestuvinė atributika buvo daroma kur kas paprasčiau: tekstai įrašyti ranka, įklijuoti iš žurnalų iškirpti paveiksliukai. Štai jums ir vestuvių laikraštukas.
Kitą dieną, muzikantai vėl sutikdavo svečius grodami maršą. Jaunoji vilkėdavo paprastesnę baltą ar šviesią suknelę, tačiau vis dar segėdavo jaunosios nuometą. Pagal antros dienos scenarijų, svočia nusegdavo nuometą ir uždėdavo vyriausiai pamergei, su užuomina, kad sekančios vestuvės - jos (šiomis dienomis, tai daroma metant jaunosios puokštę). Praradusi 'jaunosios' statusą, jaunamartė iškart įgyja 'namų šeimininkės' statusą, kuomet nuometas pakeičiamas skarele, užrišama prijuostė, įteikiamas kočėlas.
Bene pati įdomiausia ir žaismingiausia antros vestuvių dienos dalis - pamergių grobimas, svočios vežimas gelda, piršlio korimas, bet apie viską nuo pradžių.
Tuo metu jau teko būti jauniausia pamerge, kai nesupratau kas vyksta - mane piršlys įgrūdo į kažkokį rūsį. Iš pradžių išsigandau - juk niekas nebuvo perspėję, kad vestuvėse vyksta pamergių grobimas (nors dabar kai pagalvoju, darosi aišku, kodėl mano pabroliukas nė per plauką manęs nepaleisdavo). Bet kai giliau rūsyje pamačiau ir kitas pamerges bei pačią jaunąją, supratau, kad jaudintis neverta. Visos mes čia likimo draugės ....
Kaip ir kuo pabroliai bei jaunikis turėjo išsipirkti, kad mus atgautų nežinau, bet džiaugiausi, kad mus 'išlaisvino'.
Tik vienose vestuvėse teko matyti kaip kaimo gatve, pabroliai tempė geldoje įsodintą svočią - kaip, kodėl ir už ką tuo metu taip ir nesužinojau... Tik paskui pabroliai atnešdavo didžiulį svočios tortą, vadinama karvojumi, kuriame būdavo padarytos 5 skylės ir įstatyti 5 šampano buteliai.
Tuo tarpu piršlys persirengia. Tą kart jis patapo moteriške. Pabroliai su muzikantais, radę jį paupyje, pertempia namo. Piršlys draskosi, rėkia kad 'ją prievartauja', kad žmonės gelbėtų, kad nekaltą moteriškę užpuolė, tačiau greitai prisiduodavo, kai yra piršlys melagis ir būdavo teisiamas muzikantų - budelių. Piršlys išklausydavo savo budelių kaltinimus, o paskui sakydavo savo kalbą, vadinama piršlio testamentu. Po testamento, budeliams imant piršlį vesti karti (baisu ir pagalvoti, kaip graži šventė gali prieiti iki tokios pabaigos?! ), jaunoji užmeta jam lininį rankšluostį, taip išgelbėja jį nuo korimo. Tuo metu pakariama padaryta piršlio iškamša (vis dar šiurpoka būdavo vaikams tai matyti..), o piršlys visus vaišina 'piršlio krauju' (alkoholinis gėrimas).
Vestuvių pabaigą vainikuoja piršlių apdovanojimai: moliniais vestuvių medaliais apdovanojami tėvai, muzikantai, nepamirštamos ir šeimininkės, pabroliai ir pamergės su specialiomis nominacijomis.
Ir paskutinis tradicinių vestuvių akcentas būdavo - bromo nešimas. Vestuvės baigtos, mergina ištekinta... Pabroliai paėmę bromą nešdavo per kaimą į kitus namus, kur turėtų būti sekančios vestuvės.
Ech, kokie buvo laikai... Nors nuskambėjo lyg man būtų 60 dabar (o ne perpus mažiau), visgi tokios vestuvės kelia nostalgiją. Kažkaip smagios būdavo tos kaimiškos vestuvės. O jei dar vestuvės pas kaimynus! Tai beveik kaip namuose...
Su laiku pasimirš tikrosios lietuviškų vestuvių tradicijos, jaunoji karta nebežinos kam būdavo auginamos rūtos, kam buvo reikalingas rūtų vainikėlis, kas tai yra piršlys ir svočia, piršlio korimas, svočios karvojus... Nesupras, kaip galėjo vestuvės būti švenčiamos kieme pastatytoje palapinėje. Ir kas svarbiausia, jiems jau neteks patirti to vaikiško tyro džiaugsmo gauti saldainių, užtvėrus kelią vestuvininkų mašinoms...
Senąsias tradicijas ir vertybes keičia naujos mados, diktuojamos pasaulio. Piršlius keičia vakaro vedėjai, muzikantus - didžėjai... Maistą ant stalo keičia žvakės ir dekoras, o dovanas - pinigai.
Taip, kaip aš žiūrėjau į mamos laikų vestuvines nuotraukas su nuostaba, taip ir mūsų vaikai žiūrės į mūsų nuotraukas, nesuprasdami, kad taip iš tikrųjų galėjo būti švenčiamos vestuvės. Storos, lietuviškos, tradicinės vestuvės...
Su meile, Kristina
Patiko? Dalinkitės ir sekite mus ir Kristinos blogas.Subalansuota moterims.
(p.s nuotraukos iš asmeninio archyvo)
