''Kodėl aš galiu parašyti knygą?''

Kūrybinis tekstas, panaudojant duotus raktažodžius: degtukas, mirtis, aušra, gyvybė, septyni, autorius, lapas, raktai, didžiausia, gerovė, nusisukti, atsimerkus, energija, pamokos, susiformavo, prispaudžiu, balsas, laukti, dangus, beviltiška, gyvenimas, proga, puokštė, vandenynas.

Nepajutau, kaip su pirma aušra aš jau stovėjau priešais didžiulį, senų, raudonų plytų pastatą.  Jaučiausi tokia maža, žvelgdama į jo aukštus  langus. 
Kaip dauguma žmonių repetuojasi kalbą prieš veidrodį, taip ir aš mintyse dėliojau žodžius, ką sakysiu pravėrusi duris, už kurių slypi mano vaikystės svajonė. 
"Laba diena, aš norėjau...''  
Ne, iš naujo. 
"Laba diena, norėjau pasiteirauti..." 
Ne, kažkaip ne taip skamba, tarsi atėjau su klausimu, o ne su tikslu... 
Bet kuo daugiau galvojau, repetavau, tuo situacija blogėjo, jutau kaip kyla jaudulys, tad laukti nebebuvo ko - giliai įkvėpiau, atsidusau, pakėliau galvą ir tvirtais žingsniais pravėriau spaustuvės duris. 

-Laba diena, norėčiau pakalbėti su vyriausiu redaktoriumi,- pasakiau ir pajutau, su kokia pasitikėjimo nata nuskambėjo balsas...
-Prisėskite minutėlę, tuoj apie jus pranešiu, -mandagiai pasiūlė jaunutė sekretorė.

Įsitaisiau ant odinio krėslo prie lango. Vaizdas iš trečio aukšto - nuostabus. Šypsnį sukelia dideliame ekrane matoma ''Durex'' reklama. Nuo apvalaus stiklinio staliuko paimu keletą autorinių knygų. Žvelgiu į vienos iš jų viršelį ir vietoj jos autoriaus įsivaizduoju savo pavardę. Mokytojos, draugų ir šeimos palaikymas pagaliau įgautų pavidalą. Apima neapsakomas jausmas, juk to svajojau dar nuo mažų dienų - aš savos knygos autorius!

-Prašau, užeikite, jūsų jau laukia, - staiga išgirdau kreipimąsi. 
Mane pasitinka brandaus amžiaus vyras. Aukštas, plačių pečių, žilstelėję plaukai suteikė vyriško šarmo, o rudos akys dvelkė vidine šiluma. Pasisveikindama  prispaudžiu savo ranką prie jo ištiestos rankos  ir jaučiu kaip sklinda nuo jo gera energija. Tvirtas, vyriškas paspaudimas, po kurio dingo prieš tai buvęs jaudulys. 
-Tai ką, spausdinsim knygą? - maloniai šyptelėjo redaktorius.
-Taip, tai mano didžiausia vaikystės svajonė, - užtikrintai, bet šiek tiek valiūkiškai atsakiau. 
-Knygų ir autorių pasiūla dabar beribė, kaip koks vandenynas, kodėl manai, kad tu gali parašyti knygą?- jo balse galėjau išgirsti intrigą. 

Dabar buvo puiki proga pristatyti save kaip autorę, kaip knygos kūrėją, moterį, kuri visus savo išgyvenimus, patirtį suguldė į savo rankraštį. 
- Kodėl aš galiu parašyti knygą? Atsakysiu savo mokytojos žodžiais: ''Kada gyvenimas byra į šukes, viskas atrodo beviltiška, visada atsiranda Dievo raktai, atveriantys vartus į geresnį rytojų..'' - tai pasakiusi, padėjau šūsnį lapų ant stalo.  
- Čia, - tęsiu,  - mano septyni metai. Čia sukauptos mano skaudžios gyvenimo pamokos, čia užsimezgė nauja gyvybė, ir čia patyriau, kas yra mirtis... 
-Aš nekantrauju perskaityti. Esu tikras, kad rankraštis puikus, vien dėl to, kad septyni laimingas skaičius, argi ne? 
Prisiekiu Dievu, galėjau "užuosti", kaip nuo jo dvelkia lengvas flirtas. Nespėjau nusisukti sekundei, kai jis apėjo aplink stalą ir į jį atsirėmęs, man ištiesė savo vizitinę kortelę. 
-Paskambink man po poros dienų ir mes susitarsim dėl kito susitikimo, - mirktelėjo.

Jo akys spindėjo, pats kaip degtukas "degė" seksualumu  ir man susiformavo  nuojauta, kad jo galvoje tikrai ne mano rankraštis, ne knygos leidimas.... Jis į mane žiūrėjo kaip į patrauklią, jauną moterį, o ne kaip į knygos autorę... Greičiausiai, aš jam tik dar vienas ''lapas'' jo gyvenimo romane...
Paėmusi kortelę, permečiau akimis. "Vyriausias redaktorius Marius Lukauskas". Pažadėjusi būtinai susisiekti, atsisveikinau ir išėjau. Norėjosi greičiau iš ten ištrūkti.

Išėjus iš pastato, akimirkai stabtelėjau, atsirėmiau nugara į sieną ir trumpam užsimerkiau. 
Kas ką tik įvyko? Kas čia buvo? Kas per keista jausmų "puokštė" mane užplūdo? Ką turėčiau daryti? 
Leisti knygą, manydama, kad ją pasiekiau savo darbu, savo talentu rašyti, ar tiesiog pasinaudoti redaktoriaus dėmėsiu ir siekti savo tikslo? 
Atsimerkus pakeliu akis į dangų. Tarsi laukdama, kad dangus atsiųstų atsakymą. Už akių užkliūna tas pats reklamos ekranas, ant daugiaaukščio namo, skelbiantis :"Mums svarbiausia - jūsų gerovė". Nusišypsau, nes jame pamatau atsakymą. Aš jau žinau, ką darysiu toliau...


Patiko? Spausk 'Like' žemiau ↓ ir dalinkis su draugais!

Sekite mus ir Facebook'e  Kristinos blogas.Subalansuota moterims

''Bandelių parduotuvė"

Kūrybinis tekstas su panaudotais raktažodžiais: mama, galva, rugiagėlės, kinas, Ferrari, saulė, rytas, sankryža, vestuvės, lėlė, vaikų darželis, tulpės, buhalterija, milijonas eurų, Buda, kvapas, liūtas, meilė, triušis.

Paulina negalėjo ištarti nė žodžio iš susijaudinimo...

Dabar ji į visa tai žiūrėjo kitomis akimis... Tarsi tų ilgų darbo metų nebūtų buvę. Net ir ta pati įprasta bandelių lentyna, dabar atrodė neįkainojamas prisiminimas. Tiesą sakant, kiekvienas daiktas, kiekviena vieta  noriai 'pasakojo' Paulinos darbo istoriją - ir dirbta čia, ir verkta, ir džiaugtasi...

Rankose, atsisveikinimo proga, raudonavo mėgstamiausios jos gėlės - tulpės. Tulpės jai visada patiko, nes jos jai primena jos mamą, kurios neteko dar būdama maža. Tai lyg neišdildomas išlikęs ryšys, siejantis ją su mama. 

26 metai praleisti bandelių parduotuvėje... Per tiek metų jau gerai pažįstamas cinamoninių, šokoladinių ir riešutinių bandelių kvapas. Puikiai žinomas kiekvienas klientas, jo skonis, kas mėgsta purias mielines bandeles su razinomis, o kas renkasi cukrines riestes su riešutais...

Ji žinojo, kad rytoj jau čia negrįš. Rytoj rytas bus kitoks, nei įprastai. Vos tik saulė pasirodys, ji stovės ties nauja gyvenimo sankryža... 

Naujas darbas? Savas verslas? Atostogos? O gal prabangus Ferrari, kurį buvo mačiusi tik filmuose?

Didysis gyvenimo nuotykis jau čia pat... Kada tavo banko sąskaitą papildo milijonas eurų, buhalterija, kaip elgtis su pinigais, kad ir sunki, bet visgi širdžiai maloni.

Stovėdama prieš bendradarbes, Paulina negalėjo sulaikyti ašarų. Juk tokiems žmonėms, kaip ji, nedažnai tokie stebuklai pasitaiko. Kol jos tarpusavy atvirai diskutavo, lingavo galva, kaip Paulina galėtų  išleisti milijoną, pati Paulina mintimis jau pildė savo didžiąją gyvenimo  aistrą - keliauti. 

Prieš jos akis išniro tolimieji ir egzotiškieji toliai - Indija, Kinija, Japonija... Sėdintis Buda, Lantau saloje, Honkonge, Lotoso šventykla Indijoje - tai tik sąrašo pradžia, ką ji aplankytų ten nuvykus. 

Ji visad troško pamatyti laukinę gyvūniją Pietų Afrikos kraštuose, kur laisvėje sau vaikšto žirafos, drambliai, raganosiai,  pats 'džiunglių karalius' liūtas su šeima...

Turbūt  meilė kelionėms jai buvo įgimta. Juk ir jos tėvukas, ir senelis, buvo didieji keliauninkai. 

Ech, turint milijoną, atsiveria neribotos galimybės. 

Paulina galėjo įsivaizduoti ir mažą namuką, kokiame kaimo pakrašty, su baltom langinėm, kur prie tvoros mėlynai žydėtų laukinės rugiagėlės... Pievelėje, nedideliame aptvare, lakstytų jos numylėtas triušis Morkius, kurį gavo gimtadienio proga iš vyresniosios dukters. 

Tai būtų džiaugsmo anūkams! Kai suvažiuoja visi, net ankšta namie, tikras vaikų darželis pasidaro, tad turėti namą kaime būtų smagu visai giminei. 

Juk ten galėtų būti atšoktos ir jaunėlės vestuvės... Smagios būdavo vestuvės kaime, tik dabar jaunimas jo labai kratosi. Vasaros gale, ištekės paskutinė jos duktė.  Graži jos Gabija, tikra lėlė, kaštoniniais ilgais plaukais ir šokoladinėmis akimis... 

Jau buvo beplanuojanti ir kokia veikla paskui užsiims, kai staiga pajuto, kad kažkas ją pajudino. 

- Mama, kelkis, jau baigėsi kinas, vėl nieko nematei... Padarysiu kavos tau prieš darbą...

''Darbas...!? '' - pabudusi iš sapno, pamažu susivokė, kad jokio milijono eurų nėra, kad jos vėlei laukia ta pati bandelių parduotuvė, jau 26-ti  metai...

Apie mūsų naujus straipsnius galite sekti ir Facebook'e  Kristinos blogas. Subalansuota moterims

''Mylima moteris..."

Kūrybinis tekstas parašytas su duotais raktažodžiais, įtraukiant intrigą:  abitas, akvarelinis, meira(snaudulys), žirgas, miškas, žemuogė, vynioti, madaras(skystas purvas), saulė, meškiukas, sėkmė, laikas, žiedai, važiuoti, magnetas, meilytis, mimika, motyvacija, amžius, dantys, aušra, meilužis, braškė, pasaga, apyrankė, fikcija.

(Čia galite paskaityti Karinos ir Dariaus pradžią  Kalta be kaltės.  )

Tokią gražią dieną kaip ši, kada saulė kviečia pasimėgauti šiluma ir neapsakomai kvepia alyvų žiedai, visai nesinori sėdėti tvankiame ofise. 

Dar porą valandų iki darbo pabaigos, taip nuobodu, kad net meira ima... Pažiūrėjus pro langą,  Karina prisiminė tuos laikus, kai suviliota šilto oro, bėgdavo iš pamokų... Nubėgdavo su drauge į laukus už stadiono, rasdavo žydinčias žemuoges ir ginčydavosi, čia braškė ar žemuogė...  Žiūrėdamos į žydrą padangę, svajodavo apie tai, kad vieną dieną jos užaugs ir nebereikės sėdėti nuobodžiame mokykliniame suole... Svajojo apie laisvę ir įsivaizdavo save po 20-ties metų... Ech, tas vaikiškas amžius...

Bet atrodo, kad taip niekas ir nepasikeitė nuo to laiko... Vis dar norisi bėgti... 

Mintimis ''sugrįžusi'' į ofisą, Karina slaptu, kaip katės žvilgsniu pažvelgė Dariaus link, baltutėliai  dantys įsikando pieštuką (ant kurio buvo nupieštas olimpinis meškiukas) ir atsidariusi 'emailą' kitame lange, pradėjo rašyti...

Karina: << Nori ištrūkti? >>

Darius: <<Siūlai ką? ;) >>

Karina:<<Siūlau... Stebėk...:P >> 

Darius, pagautas intrigos, atsargiai stebėjo Karinos veiksmus. Dabar jį kaip magnetas traukė jos užuomina.  Ji pakilo nuo savo darbo stalo  ir lengvu, grakščiu moterišku judesiu, žinodama, kad yra stebima,  nuėjo virtuvės link... Jis niekada nepraleidžia progos nužvelgti jos užpakaliuko...  Kažkaip susikaupti ir toliau tęsti pradėtą darbą jam jau nelabai sekėsi. 

"Ką ji tuo norėjo pasakyti ''stebėk''? Ir kodėl ji nuėjo į virtuvę?''- blaškėsi mintys Dariaus galvoje. Dar keletas sekundžių ir ofise, per visus aukštus, nuskambėjo čaižus gaisro signalas. 

-Visi laukan! - sušuko viršininkas, - visi prie priešgaisrinio punkto!

''Originaliai,''- šyptelėjo, o mintyse plojo už išradingumą, supratęs, kad tai Karinos darbas. Lipdamas laiptais žemyn, vis atsisukinėjo, pažiūrėti kur ji. Kol visi iš triaukščio pastato susirinko į sutartą vietą, praėjo gerų dešimt minučių. Susirinkusius, kaip darželinukus, suskaičiavo, atžymėjo, kad nebūtų nė vieno likusio pastate, kuriame dar vis rėkė gaisro sirena. 

-Kol baigs apžiūrėti pastatą, šiandien jau darbas baigtas. Iki pirmadienio visi, - pranešė viršininkas. 

Bingo! Karina pajuto, kad sėkmė vis dar jos rankose...

-Dariau, galėtum pamėtėti iki namų, jei tau pakeliui? Aš šiandien be mašinos...-  netrukus Karina atėjo prie Dariaus ir nesukeldama jokio įtarimo, drąsiai paklausė prie kitų kolegų. 

Ne veltui sakoma, kad sakyk prie visų ir niekas nepatikės. Juolab, kada darai atvirai, mažiausiai krenta kažkokių įtarinėjimų - na juk kas tau regztų romaną, kolegų panosėje? ....

-Žinoma, bet su sąlyga, kad duosi ant kuro, negalvok, kad čia už dyką tave vežiosiu, - prie draugų, juokais patraukė Kariną ''per dantį''. 

-Tai jau kaip nors atsiskaitysit, - pamerkęs akį  Dariui, juokais pasakė Donatas.

-Oj, oj, nepakišinėk jam tokių minčių,- pirštu 'pagrūmojo' Karina Donatui, nors pačios šypsena nedingo nuo veido. 

-O kur tavo abitas? Tikiuosi, nepamiršai šiandien? - dar vienas pasijuokė iš draugo, prisiminęs jo bernvakarį, kada teko pavėžėti svetimą moterį. 

-Prasidėk čia su jumis, galo nebus, o man dar į parduotuvę reikia... Važiuojam jau, - paragino Darių.

15minučių. Tiek skyrė juos nuo realybės iki išdavystės pradžios. Laiko buvo užtektinai, juk iki grįžimo į namus ''laiku'', buvo likę daugiau nei 2 val. Sustojus atokesniame miško pakrašty, abu telefonuose išsijungė  vietovės nustatymą ir it kokie įsimylėjėliai patraukė romantiškam pasivaikščiojimui. Miškas vienintelis, kuris žinojo ir saugojo jų paslaptį. 

-Skaniai kvepi, ''organizatore'',- juokais pasišaipė iš kolegės, užuodęs nuo jos padvelkusį degėsių kvapą.

-Kas galėjo pagalvoti, kad duonos skrudintuvė šitaip pasitarnaus? - abu juokėsi iš situacijos, kad planas 'išdegė'. 

-Eikš, noriu paragauti, ar tavo lūpos irgi su degėsio skoniu, - prisitraukęs ją arčiau, pradėjo godžiai bučiuoti. 

Bučinys, kitas ir jie pasidavė kūniškai aistrai... 

Ne, Karina ne ta moteris, kuri žiūrėtų ar yra patogu, ar tinkama aplinka... 

Ji ta moteris, kuri iš akimirkos gali paimti daugiau, nei bet kuri kita per visą gyvenimą. Ji iš tų, kuri mokėjo ''vynioti'' vyrus aplink savo mažąjį pirštelį... Ji nesigailėjo nė vienos minutės, nes tą minutę ji jausdavosi - mylima moteris...

-Koks žydras, akvarelinis dangus! - gulėdama ir žiūrėdama į dangų, pirma prabilo Karina. Guli aukštoje žolėje, žiūri į beribį dangų ir niekas nerūpi...Bent jau tą minutę...

-Žiūrėk, žirgas, sako, pasaga laimę neša, gal kartais rastum? - pasiūlė.

-O kas tau sakė, kad aš nelaiminga? 

- Niekas, tiesiog pamaniau, kad gera motyvacija, jei nesijaustum laiminga, - pradėjo meilytis, pagalvojęs, kad gal kartais įžeidė. 

-Dariau... Aš norėjau tavęs kai ko paklausti...

Bet iškart tai ištarus, ji pastebėjo, kaip Dariaus veido mimika pasikeitė. 

Laimei ar nelaimei, bet suskambo jo telefonas. 

-Alio?- atsistojęs nueina atokiau pakalbėti. 

Karina meluotų, jei sakytų, kad nežino kas jam skambino. Žino, dar ir kaip žino... 

-Žmona ieško?

-Žmona. Klausė, gal baigčiau darbą ankščiau šiandien... Kėliausi su aušra , jaučiuosi pavargęs... Laikas važiuoti mums...

-O kai grįžti namo, nesijauti kaltas prieš ją?

-Ne. O kodėl turėčiau? Mano jausmai jai nepasikeitė nuo to, kad aš su tavimi čia... Čia tik seksas, o ją aš myliu...

Karina galėjo jausti, kaip pamažu ima stoti jos širdis... Nors visada buvo labai stipri, tačiau  tam nebuvo pasiruošusi.   

"Madaras..."- pagalvojo, prisiminus, kaip močiutė sakydavo ant savo vyro. Purvas, ne vyras. Atsistojusi važiuoti, pamatė, kad ant žemės liko gulėti jos nutraukta apyrankė. 

Tada, kada jos širdyje budo nauji, uždrausti  jausmai jam, ji suprato, kad jų darbinis romanas  tik fikcija, kad jis niekada nebus daugiau nei meilužis ir, kad ji niekada nebus jo mylima moteris... 

Sekite naujienas Facebook'e: Kristinos blogas. Subalansuota moterims

''Knygos pristatymas...''

Kūrybinis darbas, panaudojant  ''Rašytojų akademijos'' duotus raktažodžius: supynės, dantys, aureolė, megztinis, akiniai, vertė, anatomija, transformacija, pasaga, dekoracija, paveikslas, piešti, krypuoti, budrus, verkiant, džiaugsmas, kvapas, medis, prieglauda, meilė, skanus.

Kas gali būti labiau intriguojančio, nei slaptas kažkieno dienoraštis? O jei jis dar parašytas nuostabių keturių moterų? Juk paslaptys šitaip vilioja ir traukia ne vieną iš mūsų...

Knyga, „Slaptas 4 moterų dienoraštis‘‘, kaip tik apie tai.

Šioje knygoje keturių žavingų moterų istorijos margos it močiutės megztas megztinis, su įvairiais pamąstymais, savo išgyvenimais ir patarimais. Moterų ‚nupieštas‘ gyvenimo 'paveikslas' pritrauks kiekvieną skaitytoją, nes kiekvienoje istorijoje atras dalelę savęs.

Knygos pavadinimas, tarsi supynės – pamažu išsupusios, iškelia ir iškart tave panardina į paslaptingą intrigų pasaulį, kur jei būsi budrus skaitytojas, pastebėsi, kad laimę neša ne pasaga, o savęs pažinimas, meilė sau ir artimam žmogui, supranti, kad moteris, tai ne kokia dekoracija šalia stipraus ir įtakingo vyro, o įvairiaspalvė asmenybė, verkiant trokštanti būti pastebėta, įvertinta, mylima...

Gal jauti, kad  gyvenimo „dantys“ į tave įsikabinę ir negali iš jų ištrūkti?  Gal nerandi atsakymų į sau keliamus klausimus? Ši knyga tau. 

Knygos anatomija – tai daugybė įdomių temų, kurios tarsi prieglauda, pavargusiai ir kažkokio stebuklo ieškančiai, sielai.

„Kodėl jų vyrai nesidaro į kitas?“,

„Apie moteriškus kerus ir burtus“,

„Kaip išgyventi likus vienai?“,

„Moterų ašaros“,

„Apie pavydą...“ -  tai tik keletas temų, kurios kaip išsikerojęs medis, plačios ir neaprėpiamos, kiekvienai savotiškai artimos ir tuo pačiu labai skirtingos...

Žiūrėdama į knygos viršelį ir galvodama apie knygoje aprašytas moteris, akyse išnyra serialo ''Seksas ir miestas'' epizodas, kada keturios žavios, stiprios moterys eina koja kojon ir dalinasi savo gyvenimo užkulisiais. 

Knygos herojės, romantiškoji Andželina, vėjavaikė Vėja, stiprioji Anastasija ir nenuspėjama Sandra, drąsiai pasakoja savo išgyvenimus, atskleidžia savo patirtį ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir šeimyniniame guolyje. Jos drąsiai ir atvirai kalba intymiomis temomis: ''Ko nori moterys ir vyrai lovoje?'', "Moteris ir seksas'', "Meilė ir kančia"...
Tai moterys, kurias puošia nematoma, stiprios ir nepriklausomos moters aureolė... 

Kol dauguma moterų nepatenkintos asmeniniu, šeimyniniu gyvenimu, savo vyru, darbu, tuo tarpu šioms moterims nėra laiko kada krypuoti nepasitenkinimo link ir skųstis – jos pačios imasi 'piešti' savo gyvenimą ir likimą. O kaip gi kitaip? Jei žmogus aklas ir nemato, kas negerai jo gyvenime, kodėl nesijaučia laimingas, nepadės jokie 'rožiniai akiniai', kol nesupras,  kokia iš tikrųjų didžiulė gyvenimo vertė...

Knygos tikslas, tarsi lengva transformacija moterims, kurios galės pasisemti herojų gyvenimiškos patirties, sužinodamos, kas yra gyvenimo džiaugsmas, koks gali būti svaigus sėkmės ir karjeros kvapas ir koks skanus, laimingos šeimos receptas...

Jei sudomino šių moterų slaptas dienoraštis ir užvaldė intriga, užeik į Slaptas 4 moterų dienoraštis  ir patenkink savo smalsumą!

Mes ir Facebook'e: Kristinos blogas. Subalansuota moterims

''Talentas virsta verslu...''

Kai pamatai tokį nuostabų galutinį rezultatą, tiesiog neįmanoma nesižavėti! 
Nepriekaištingas spalvų derinys, neapsakomas kruopštumas neleidžia likti nepastebėtai.
Jau kurį laiką ''Mes konditeriai'' grupėje, štai tokiais šedevrais mus lepina Daiva Pečiulienė. 
Kaskart  pasirodžius savo darbais, pasipila aibės 'Like', širdelių, gražiausių komentarų. 
Netruko komentaruose ir paraginimų Daivai, kad galėtų šio šedevro ir kitas, tortų kepėjas, pamokinti, kad gal kada dekoravimo kursus suorganizuotų. 
Pradėjus daugiau domėtis jos darbu, randu nuotrauką, iš kurios žvelgė visai priešinga asmenybė, nei buvau susikūrusi jos paveikslą  mintyse... 

Apie Daivą... 
Kaip pati, 31metų Daiva sako, jaučiasi įstrigusi  22 -25 metų riboje, kuomet pats naujų planų ir paieškų etapas. Be to, kad yra dviejų nuostabių vaikučių mama ir nutrūktgalvio* vyro žmona, Daiva dar Vilniuje dėsto piešimą ir kompoziciją, būsimiems interjero, siuvimo, apeigų organizavimo ir floristikos ekspertams. 
''Esu rūbų dizainerė, apie šią specialybę svajojau dar būdama 15-os metų, todėl įstojau į profesinę mokyklą mokintis siuvimo, o po jos, dar 6 metus praleidau dailės akademijoje, gilindamasi į madą, jos kūrimo subtilybes, - save, kaip dizainerę, pristato Daiva. 
Tačiau baigiantis šeštiems studijų metams, moteris sako, kad pervargo nuo šitos srities, tad su vyru leidosi į gyvenimo aviantūrą - keliones po pasaulį. Palapinės, autostopas moters negąsdino: Latvija, Estija, Italija, Gruzija, Azerbaidžianas, Armėnija, Ispanija, Lenkija, Anglija ir dar daug kitų šalių buvo aplankytos. 

                      ''Esu rūbų dizainerė, apie šią                      specialybę svajojau dar būdama 15-os metų..." 

"Esu chaotiška, nepraktiška ir absoliučiai nemetodiška asmenybė, susikaupti ir ilgai išlaikyti dėmesį sugebu tik ten, kur man yra  įdomu ir šiuo metu ta sritis - konditerija",- sako smulkaus, mergaitiško sudėjimo, kepėja. Daiva sako, kad ši sritis žavinga tuo, kad konditerijos horizontai neaprėpiami - čia jungiasi ir piešimas, ir skulptūra, ir miniatiūra... 
''Kartais net ir juvelyrika,''- tuoj pat pabrėžia pašnekovė, pridurdama, kad kokių tik iššūkių nepažeria, norint visas tas sritis apjungti ir įgyvendinti technologiškai, kad viskas būtų gražu, kokybiška ir svarbiausia, valgoma. 

 Nuo dizainerės iki kepėjos
''Niekada nebuvau abejinga ir maisto gaminimui. Mama buvo virėja iš pašaukimo, tad kelias į virtuvę man buvo gerai pažįstamas. Tik apie desertų kepimą ir dekoravimą susimąsčiau daug vėliau, jau po antrojo vaiko gimimo,''- prisimena Daiva. 
Į klausimą, kaip nuo dizainerės tapo desertų kepėja, Daiva atsako labai intriguojančiai. 
''Reikėjo sūneliui krikštynų torto,''- šypteli pašnekovė. "Norėjau kažko ypatingo, tad forumuose skaitinėjau mamyčių rekomendacijas, patarimus ir buvau gerokai nustebusi, ką galima padaryti šioje srityje, mat iki šiol man tortas buvo - parduotuvės lentynoje 'užaugęs' produktas. Tačiau ne mažiau šokiravo ir kaina už tortą, kokį įsivaizdavau ant sūnelio krikštynų stalo, tad vyro skatinama, pradėjau daugiau domėtis ir  krikštynų tortukas jau buvo kepamas mamos rankomis".
Taip, iš niekur nieko, prasidėjo desertų kepimo ir dekoravimo, era. 

Talentas virsta verslu 
Pamenu tą dieną, kai Daiva konditerių grupėje ("Facebook'') paklausė, ar būtų norinčių išmokti dekoravimo sviestiniu kremu. Susidomėjimas buvo milžiniškas.
''Sviestinių gėlių ir sausainių dekoravimo kursus vedu jau maždaug pusantrų metų. Lietuvoje paklausa veikia potvynio ir atoslūgio principu, tuo tarpu Londone grupės būna perpildytos. Esu vedusi kursus Anglijoje, Airijoje, Latvijoje, Lenkijoje,Norvegijoje. Kita stotelė - Estija ir Suomija,''- dalinasi įspūdžiais Daiva. 
Visgi Daiva patikina, kad moterys dažniau renkasi populiariuosius keksiukus ir sviestines gėles, nei sausainius, mat išlikęs mitas, kad norint puošti meduolius, reikia mokėti piešti. 
''Tikiu, kad šį mitą, mes kursuose sėkmingai griauname,- šypteli.

Žiūrint į šiuos šedevrus, sunku patikėti, kad tai meduoliniai sausainiai. 
Koks kruopštumas, kiek čia įdėta darbo, koks detalizavimas, spalvų gama...
Aikteli ne vienas išvydę šį grožį. Daugelis komentaruose rašo, kad ''būtų gaila ir valgyti'', kad "pasidėti atminčiai kaip gražiausią suvenyrą".

Tačiau kitokio stiliaus Daivos kūriniuose ir nerasite - jai ne prie širdies automobilių tematika, animacinių filmukų personažai, tenka atsisakyti ir vulgarių mergvakario ar bernvakario kūrinių. 
''Man labiau patinka romantika, gėlės, vaikiški mieli tortukai su pasakų tematika, vintažas, Provanso stilistika".

"Man labiau patinka romantika, gėlės, vaikiški mieli tortukai su pasakų tematika, vintažas, Provanso stilistika".

Į klausimą, kada būna pats darbymetis, Daiva atsako su šypsena - kada labiausiai norisi būti su savo šeima.
''Velykos, Kalėdos, Mamos diena ir vasara - bene pats saldžiausias sezonas mano virtuvėje. Nors man pačiai labiau prie širdies  ruduo. Tai toks ramesnis periodas, atsiranda daugiau laiko susikaupti ir su meile dekoruoti tai, kas išsikepa...".

Daiva prisipažįsta, kad dar nuo studijų laikų, jos mėgstamiausias spalvų derinys - žydra ir oranžinė. Pasirenkamus spalvos derinius diktuoja ir nuotaika, ir sezono laikas, ir proga. 

Į akis krenta ir nepriekaištingai padarytos desertų nuotraukos. Visada tokios meniškos, su atskiromis dekoro detalėmis, perlų karoliais ar atversta knyga...

''Metai praleisti dailės mokykloje, vėliau akademijoje, kažkokį pėdsaką estetikos nuovokoje vis tik paliko. Per tiek metų lavinant estetikos pajautimą savyje, tai įsitvirtina taip stipriai, kad sugaišus dvi dienas darant tortą, jį po to nufotografuoti ant virtuvinės spintelės, fone besimėtant cukraus pudros praplėštam pakeliui ar mikserio šluotelėms - būtų nedovanotina klaida,"- atvirai sako moteris. 

Ateities planai
Kad Daiva turi neapsakomą talentą kurti ir puošti - niekas nedrįs ginčytis. Pamažu talentas virsta verslu ir tiki, kad vieną dieną, tai taps tikrai daugiau, nei tiesiog smagiais pasižaidimais virtuvėje.

"Turiu svajonę. Svajoju apie išskirtinių, vienetinių desertų studiją... Sava studija dar tik planuose, reikalavimai nemaži, tačiau prie labai didelio noro ir nemažų investicijų, viskas įmanoma. Na, ir  žinoma, toliau dalintis savo dekoravimo žiniomis su pasauliu," - patyliukais išdavė paslaptį.

Daivos sukurtoje grupėje "Cukrinė pasaka" susibūrusios merginos baigusios dekoravimo kursus, kur dalinasi  darbais, patarimais, pasiekimais, randa atsakymus į rūpimus klausimus. O savo saldžiais kūriniais, pasigrožėjimui dalinasi ne tik grupėje ''Mes konditerės",  bet ir savo  Noriu ir kepu- Cukraus varnos užrašai  puslapyje. 

"Kodėl cukraus varna? Todėl, kad ši varnos metafora man artima iš vaikystės. Mama mus taip vadindavo, kai 'žioplinėdavom'. Dauguma žino, kad varna viena iš išmintingesnių paukščių, na, o balta varna - tokia nekasdieniška, ypatinga, gal net šiek tiek pretenzinga... Tokiomis savybėmis  norėčiau praturtinti savo konditerinį gyvenimą...".

''Balta varna - tokia nekasdieniška, ypatinga, gal net šiek tiek pretenzinga... Tokiomis savybėmis  norėčiau praturtinti savo konditerinį gyvenimą..."

*pačia geriausia prasme


Visas naujienas apie straipsnius sekite Facebook'e: Kristinos blogas. Subalansuota moterims

Odė Mamai...

Ši ''Odė Mamai'' skirta visoms Mamytėms, per anksti netekusioms savo vaikučių...

                               Neliūdėki Mama, man čia gera:

                                       Čia žaislai ir traukiniai

                                       Kuriuos taip mėgau.

                                       Čia amžina šviesa ir

                                       Laukas pakalnučių,

                                       Jei tik galėčiau,

                                       Glėbį Tau atneščiau...

                                       Nebeverk, Mamyte,

                                       Močiute, artimieji...

                                       Kasnakt skaitytos pasakos

                                       Man gyvos iki šiol.

                                       Ir ta knyga,

                                       Kurią labiausiai mėgau,

                                       Pati brangiausia liko Tau...

                                       Nebeliūdėki Mama, man čia gera:

                                       Taika ir meilė čia pas mus.

                                       Čia vaikiška saldainių

                                       upė teka,

                                       čia karaliauja dangiška

                                       draugystė ir viltis...

                                       Nebeliūdėki Mama, man čia gera:

                                       Jaučiuosi sveikas ir stiprus.

                                       Kasdien lakstau po baltą

                                       debesų  aikštelę,

                                       susiradau naujų draugų,

                                       o vakarais,

                                       klausau jau nebe tavo,

                                       o angelų dainų...

                                       Nebeliūdėki Mama, man čia gera:

                                       Jaučiu, aš tavo begalinę

                                       meilę iš toli...

                                       Ir ta jėga, tos rankos

                                       kurios mane apsupę,

                                       tarsi aguona,

                                       viena,

                                       vidury laukų....

                                       Iki, Mamyte, neliūdėki,

                                       Man čia gerai...

                                       Tikrai...

                                       Tas skausmas baigėsi

                                       Lyg  blogas sapnas,

                                       Širdy išliko šiltas

                                       apkabinimas,

                                       Ir šviesi, trumpos

                                       vaikystės atmintis....




EIlėraštis ''Odė Mamai'' parašytas panaudojant raktažodžius: artimieji, šviesa, taika, žaislai, jėga, traukiniai, upė, sapnas, pasakos, pakalnučių, rankos, apkabinimas, knyga, dainų, laukų, atmintis, meilė, viltis, draugystė.

Sekite mus ir Facebook'e: Kristinos blogas. Subalansuota moterims