Kiekviena moteris nori būti mama... Dar būdamos mergaitės, mes žaidžiame su lėlėmis, jas vystome, migdome, su jomis kalbame ir joms dainuojame... Aprengiame šilčiau, kad nesušaltų, tyliai būname, kol jos miega... Nuo mažų dienų moterys turi motinystės įgūdžius... Visos tikime, kad ateis diena, kai lėlės vietą pakeis žavus, guvus mažylis, kurį lygiai taip pat sūpuosime ant rankų ir nenuleisime nuo jo akių...
Ingai Puzienei (41) to jausmo patirti neteko... Likimas pašykštėjo motinystės džiaugsmo, atimdamas vienintelį šansą tapti MAMA...
Inga sako, kad dažnai jos nuotraukas 'Facebook'e' lydi komentarai: ''Ko tokia pikta?'', ''Kodėl liūdna?'', ''Kodėl nesišypsai?'' , tačiau nė vienas iš tiesų nežino, kad šios tvirtai užspaustos lūpos sulaiko ašaras jos akyse...
"Aš ne pikta... Ir ne liūdna..." - atsako Inga į komentarus po savo nuotraukomis. "Tiesiog nėra dėl ko šypsotis... Mano širdis vis dar skausmo gniaužtuose...''.
Praėjo keturi metai, nuo tos dienos, kai Inga išgirdo lemtingus daktaro žodžius: ''gydytoja suklydo...".
Tačiau tai nebuvo vien žodžiai - kartu su jais dingo viskas: viltis, laukimas, džiaugsmas, laimė, šeima...
Gyvenimas iš pragaro...
Ingos gyvenimas nelepino. Jau nuo pat vestuvių dienos, ją lydėjo ašaros ir skausmas. Kandūs vyro žodžiai vestuvių dieną ''atvėrė akis'' - ji suprato, kad gyvenimo nebus.
"Buvau jauna ir naivi. Aš jį mylėjau ir tikėjau, kad jis pasikeis. Laukiau vestuvių dienos, kaip ir kiekviena mergina, svajojusi pasipuošti balta suknele. Ta diena turėjo būti laimingiausia diena gyvenime, o man ji virto pragaro pradžia... Greit pamačiau kitokią savo vyro pusę - apie kurią kalbėjo man mano a.a mama ir aplinkiniai. Išgėręs būdavo agresyvus, grįžęs namo mane ''šokdindavo''. Netrukus namuose prasidėjo fizinis ir psichologinis smurtas, patyčios ir žeminimas prie kitų...'' - širdį atvėrė moteris.
Ingai apie fizinį smurtą kalbėti nelengva. Niekam nelengva, todėl daugelis moterų tyliai kenčia, gėdydamos kam nors pasisakyti.
"Dusino mane pagalve... Sudaužė stiklainį į kaktą... Priremdavo peilį prie kaklo... Ne kartą tik per plauką pavyko išvengti nelaimės, kada spėjau atsitraukti... Kai jis gerdavo, versdavo mane gerti kartu, sakydamas, kad taip lengviau jam bus mane užmušti... Gerai, kad namuose buvo vazoninų gėlių, kur jam nematant, išpildavau alkoholį...'' - atsidūsta, prisiminus išgyventas akimirkas.
Ingos vyras laukdavo ne tik su peiliu, bet ir su virve... Jei tąkart nebūtų girtas užmigęs, nežinia, ar Inga šiandien pasakotų šitokį išgyvenimą...
''Mušė, žemino, prievartavo, tampė už plaukų, norėjo uždaryti į psichiatrinę ligoninę... Daugelis sakytų: kodėl nieko nedarei, kodėl nesikreipei į policiją? Tiesiog bijojau. Bijojau, neturėjau drąsos, o gal jau tiesiog nebemačiau prasmės gyventi... Norėjau mirti. Nebenorėjau tokio gyvenimo, nebegalėjau pakelti patyčių, to baimės jausmo, kada nežinai, ar tai nėra tavo paskutinė gyvenimo minutė... Bet Dievas dar neleido man išeiti. Radusi drąsos, pabėgau nuo vyro pas draugę į Angliją, taip padėdama tašką savo pragarui...".
Antras šansas būt laimingai...
Atvažiavusi į svečią šalį, pagaliau Inga rado ramybę. Po kurio laiko praeitį paleido kartu su skyrybų dokumentu ir suteikė sau dar vieną šansą būti laiminga. Dabar Inga jaučiasi saugi vyro glėbyje, mylima, globojama. Viskas ko trūksta - tai mažų pėdučių šeimoje, apie kurias senai svajojo...
Dvylika metų kentėjimo žiauraus vyro elgesio, visgi paliko pėdsaką Ingos gyvenime.
"Praėjus šitiek metų po patirto smurto, jausto pažeminimo, skausmo, vis dar jaučiu baimę mylėti, būti atvira. Bijau atsiverti, bijau būti savimi... Esu be galo dėkinga savo vyrui už supratimą... - kalba moteris.
Netrukus su vyru prakalbo ir apie šeimą. Patyrus šitokią fizinę ir psichologinę traumą, sunku buvo Ingai natūraliai pastoti. Neatsisakę minties tapti tėvais, pora kreipėsi į medikus pagalbos.
" Iš Graikijos atvykęs gydytojas ir mane apžiūrėjęs, pasakė tai, ką mes tikėjomės išgirsti - jūs turite šansų turėti vaikučių... Mus tai be galo nudžiugino. Prasidėjo gydymo laikotarpis - gėriau tabletes, leidausi vaistus į pilvą. Kai jau buvau pasiruošusi apvaisinimui, išskridome į Graikiją...".
Inga sako, kad nuvykus į kliniką Graikijoje, ji išvydo daug tokių porų kaip jie, belaukiančių apvaisinimo procedūros. Nesimatė nė vieno liūdno veido, atvirkščiai, visi buvo su šypsenomis, laimingi, nes tikėjo tuo stebuklu...
"Tuo stebuklu tikėjome ir mes. Buvo atlikti visi reikiami tyrimui tiek man, tiek mano vyrui, paskyrė dieną ir valandą, kada turėjome atvykti apvaisinimui. Kai ta diena išaušo, ji buvo kitokia nei įprastai - ji nešė mums viltį, svajonę ir ateitį.
Palatoje jau manęs laukė gydytojai, sesutės, kurie tarpusavyje kalbėjo man svetima kalba. Netrukus gydytojas angliškai man papasakoja kas bus toliau. Mane užmigdo ir ... pabundu jau po operacijos.
Gydytojas kompiuterio ekrane parodo tris ''apgyvendintus'' embrionus... Pasakė, kad visi trys sveiki, stiprūs ir aš turėsiu trynukus... Trys!!! Krūtinėje neužteko vietos, kiek buvo džiaugsmo!
Jautėmės be galo laimingi, nors tai buvo tik pirmosios nėštumo minutės... " - prisimena Inga.
Grįžę į UK, kaip ir kiekviena besilaukianti šeima, pradėjo planuoti, ruoštis... Daug kalbėdavome su vyru apie mūsų 'trijulę' - du berniukai ir mergytė... Net mašiną įsigijo didesnę, kad tilptų trivietis vežimukas.
Inga laikėsi gydytojos nurodymų. Diena keitė dieną, taip sulaukė ir pirmojo mėnesiuko. Inga sako jutusi visus nėštumo požymius. Gydytojai liepus, pasidarė nėštumo testą.
"Nėštumo testas rodė vieną ryškią ir vieną blankią rausvą juostelę. Anot gydytojos, nėštumo nėra ir liepė nutraukti geriamas tabletes.
Kai nutraukus tabletes prasidėjo ilgalaikis kraujavimas, sužinojau, kad gydytoja suklydo... Aš visgi buvau nėščia... Su savo trim mažyliais... " - skausmą liejo pašnekovė.
Nenuleidę rankų, pora bandė dar kartą. Tačiau šį kartą nesėkmingai. Trečią kartą bandyti buvo rizikinga Ingos sveikatai. Ir tai buvo išnaudotas paskutinis šansas tapti mama.
Moteriai, kuri taip tikėjo tuo stebuklu, sunku susitaikyti su tuo, kad taip niekada nepatirs to jausmo, kai joje auga gyvybė, neišgirs pirmo širdies dūžio, verksmo, ateinant į pasaulį, to neištarto žodžio - MAMA...
"Buvo ir pasakymų, kad be reikalo tiek sielvartauju, juk tai dar nebuvo kūdikiai, tik embrionai... Tačiau jie man buvo kur kas daugiau, nei tik ''embrionai". Jos nežino, ką reiškia fizinis, moralinis ir psichologinis pasiruošimas apvaisinimui, kokia begalinė širdgėla buvo išgirdus gydytojos žodžius, kad nėštumo nėra... Ne viską gali už pinigus nupirkti. Už juos nenusipirksi laimės...''.
Būti teta...
Inga nesumeluotų sakydama, kad jai neskauda širdies, kad nestovi gumulas gerklėje, kai pamato besilaukiančią moterį. Patyliukais, širdies gilumoje, nors ir pavydi to motinystės jausmo, bet nuoširdžiai džiaugiasi būsimos mamos laime...
"Kai monitoriuje išgirdau sesės kūdikio širdies dūžius, viskas man tarsi atgijo: akys prisipildė ašarų, širdį varstė skausmas... Nors širdis plyšo dėl mano trynukų, nuoširdžiai džiaugiausi dėl sesės kūdikėlio... Labai myliu savo sūnėną, jis arčiausiai to, ką aš galėjau turėti... ".
Nors dauguma sako, kad pasaulyje daug vaikučių, kuriems reikia mamos ir tėčio, tačiau apie įvaikinimą Inga negalvoja. Tiesiog sako, kad tas kelias ne jai. O gal dar ne laikas...
" Noriu būti laiminga. Noriu atrasti vidinę ramybę. Noriu gyventi ir noriu vėl išmokti šypsotis..."
Sekite mus ir Facebook'e: Kristinos blogas.Subalansuota moterims
Patiko? Spausk Like ir dalinkis su draugais
