Sutapimas ar ne, bet kuomet parašiau Ritai, ji vėl krovėsi lagaminus... Šįkart, iš saulėtojo Tailando kraustėsi į ... nenuilstančią Jutą (Utah,JAV).
Kelionės po pasaulį, nauji potyriai, naujos pažintys, neaprėpiami įspūdžiai ir begalės įspūdingų nuotraukų...
Atrodo, svajonė, o ne gyvenimas, argi ne?
Tačiau šios istorijos autorė Rita Thompson atskleis, koks išties yra tas ''gyvenimas lagamine''...
Tuo metu, kai 2009 metais Lietuvoje prasidėjo ekonominė krizė, Rita studijavo verslo administravimą. Kad susirasti gerą darbą ir greičiau ''atsistotų ant kojų'', dienines studijas iškeitė į neakivaizdines.
''Visko norėjosi čia ir dabar!"- prisimena Rita.
Prekybos centrų darbo valandos iki dešimtos vakaro nežavėjo, kiti, labiau kvalifikuoti darbai tarsi ''užšąlo'', rinką užplūdo darbo ieškantys žmonės ir emigracija dar labiau sustiprėjo.
''Iki šiol niekada nežavėjusi 'užsienio' mintis nutvieskė ir mano horizontą. Tačiau dabar žinau, kad tai buvo likimas,''- sako moteris.
"Emigrantės duona..."
Kaip ir dauguma emigravusių, Rita taip pat manė, kad važiuos 'tik' metus padirbėti ir atgal. Pasiėmusi akademines atostogas, su bendraminčiu draugu ir daugybės atsitiktinumų dėka, balandį susiplanavo kelionę į Kiprą.
''Dėl pigesnių bilietų, į Kiprą vykome per Angliją. Keletai dienų apsistoję pas draugus, buvome neįtikėtinai apgauti... Kaip didžiausiai kvailiai, 'pirmai pradžiai' už paskutinius pinigus pirkome kompiuterį iš gatvės prekeivių, o namuose pamatėme, kad vietoj kompiuterio, nusipirkome.... 2kg svogūnų! Nei pirmi mes, nei paskutiniai taip apgauti, tačiau drebėjo ir kojos, ir širdis, taip neatsakingai praradus visus pinigus, ''- lyg šiandien prisimena skaudžią patirtį Anglijoje.
Rita sako, kad nuvykus į Kiprą, nieko kita neliko, kaip tik sekančią dieną eiti ieškoti darbo. Ten juos pasitikusi lietuvių pora 'priglaudė' tik vienai nakčiai, nes esą ir patys patyrę šmaikščių gyvenimo pokštų. Buvo akivaizdu kaip dieną, kad 'kapstytis' teks patiems...
Kol tenykščiai ir turistai mėgavosi saulėtu paplūdimiu, Rita su draugu, abu nutrintomis kojomis, pakrante vaikščiojo visai kitu tikslu... Praėjo 'virtinę' pakrantės restoranų, barų, užpildė begalę darbo prašymų, išdalino tuziną gyvenimo aprašymų... Ir tik grįžus į Ayia Napos miestelį, prisėdus pailsėti, jos akis patraukė kavinės iškaba ''Staff Wanted'' (liet. reikalingi darbuotojai).
''Balta kreida ant lentos užrašytas skelbimas buvo tarsi atgaiva akims. Prieš įeinant į vidų, kaip kokį laimės simbolį, nusiskyniau raudoną habiskuso žiedą ir įsikišau į jūros vėjo iškedentus plaukus,'' - toliau savo emigrantės istoriją pasakoja pašnekovė.
Viduje buvo pats kavinės šeimininkas. Jau po pirmų dviejų minučių darbo pokalbio, Ritos paklausė: kada gali pradėti dirbti?
"Padavėjos darbui, turėjau čia sugrįžti 7 val vakaro, vilkėdama juodas kelnes ir sportinius batelius. Aš radau darbą!!! Dabar liko susirasti kur gyventi ir tam turėjau tik 4 valandas...''
Spaudžiant laikui, reikėjo greitai rasti kur gyventi. Mažame, nekilnojamo turto ofisėlyje, maloni moteris pasiūlė butą. Rita jai paaiškino, kad pinigų užstatui neturinti, bet turinti darbą ir jei buto savininkas sutiktų, ji sumokėtų kartu su nuoma per pirmus du mėnesius.
''Besileidžianti saulė ir svaiginantis apelsinų žiedų kvapas žadėjo gražią pradžią - turėjau darbą ir kur gyventi!..."
Lemtingas susitikimas...
Padavėjos darbas Ritai patiko. Kolektyvas buvo jaunas, jame dirbo žmonės iš 11 skirtingų šalių...
Buvo prabėgusios tik dvi savaitės, kai vieną dieną pro duris įėjo JIS...
"Jis sėdėjo ir svajingai žvelgė į priešais esančius vienuolyno griuvėsius. Atrodė, lyg lauktų ateinančios moters. Vyriškis buvo gražiai įdegęs, ant riešo mūvėjo odinį dirželį... Nežinau kodėl pamenu visas detales... Gal todėl, kad jis buvo senas sielos pažįstamas ir labai išsiskyrė iš nutrūtgalviškai šėlstančių skandinavų... Kai vinguriuodama pro staliukus prie JO priėjau, mūsų žvilgsniai susitiko, abu sekundei sustingom, bet nei vienas to neparodėm... Žvilgsnis buvo toks gilus, tačiau būtų buvęs užmirštas, jei ne tai, kas buvo toliau...''- su didžiule meile prisimena jų pirmąjį susitikimą.
O toliau buvo taip...
Tą vakarą JIS taip ir liko sėdėti vienas... Jokia paslaptinga moteris nepasirodė. Iki jo atostogų pabaigos buvo likę tik keletas dienų ir vakarais sugrįžęs į kavinukę, sėsdavosi prie Ritos aptarnaujamų staliukų. Po trumpo pokalbio, ji sužinojo iš kur JIS, ką veikia... Taip pat sužinojo, kad rytoj jau išskrenda namo...
Laikas nepastebimai greitai bėgo... Dienos keitė dienas, savaitės buriavosi į mėnesius... Įsibėgėjus vasaros sezonui, darbo buvo ''per akis'', tačiau jos draugui, su kuriuo kartu atvyko, sunkiai sekėsi su anglų kalba, tuo pačiu - ir susirasti darbo. Keletas gyvenimiškų kivirčų ir jų keliai išsiskyrė. Draugas išskrido atgal į Angliją, o Rita liko viena svečioje šalyje...
Tačiau niekada nebūtų patikėjusi, kad dar teks išvysti kadaise matytas akis...
"Vieną dieną, optimistiškoms nuotaikoms beslūgstant ir nuovargiui darant savo, žmonių sambrūzdyje pamačiau pažįstamą veidą, tai buvo JIS - tas pats amerikietis plačia šypsena...
Suglumęs mane pakalbino, paklausė kaip man sekasi. JIS grįžo, kad pasakytų, jog negalėjo manęs pamiršti ir vylėsi mane čia rasti... '' - taip apie dabartinį vyrą pasakoja Rita.
(Lai kas nors pasako, kad taip būna tik pasakose! Te išdrįsta kas pasakyti, kad nebėra romantikos! Ne viena mergina svajotų apie tokį vyrą!)
''JIS netgi paklausė, ar yra tikimybė mums būti kartu..!? Nežinojau ką atsakyti, visko rodėsi per daug ir todėl atsakiau: 'ne'... Per šimtą metų tokio poelgio ir klausimo nesitikėjau!''.
Tačiau neigiamas atsakymas jo neišgąsdino. Į visą šitą situaciją galima pažiūrėti ir iš jumoro pusės. Angliškai ''no'' reikštų 'next oppurtunity' (liet. kita galimybė), tad JIS sugrįžo... ir ne tuščiomis...
''Kitą vakarą jis vėl atėjo - nešinas dažais ir teptukais, mat per pirmąją mūsų pažinties dieną prasitariau, kad man patinka piešti ir tai būtinai padarysiu nuėjusi prie jūros, kai tik turėsiu laisvą dieną. Tuo metu pagalvojau, koks romantiškas poelgis!... Tą vakarą turėjome atsisveikinti, nes nieko negalėjau jam pažadėti, bet... likimas vėl gražiai 'sužaidė'..."- Ritos veide atsiranda nuoširdi šypsena.
Lyg tyčia, Rita namuose paliko diržą, kurio būtinai reikėjo dirbant, kad prisisegti piniginę ir delninį užsakymų kompiuterį. Namai buvo per toli, o darbe niekas negalėjo rasti nė paprasčiausios virvės galo. Nieko kito neliko, kaip tik paprašyti jo... paskolinti savo diržą... Jis mielai sutiko padėti, nes turėjo gerą priežastį dar likti...
Rita atvirauja, kad tą vakarą jautėsi prastai, atstūmusi gerą žmogų... Kad nors kiek ''išpirkti savo kaltę'', ji, prieš jam ryte išskrendant, pasiūlė susitikti prie vienuolyno...
"Darbą baigdavau tik paryčiais, ir ryte prasitrynusi akis, pamačiau, kad iki sutarto laiko liko vos 20 minučių... Dar dvejojau, eiti ar ne... Greitai susiruošiau ir nuskubėjau, o jo ten nėra... Mintyse save sudraudžiau - o ko tu tikėjaisi?!
Melancholiškų minčių apimta, patraukiau prie jūros... Nejausdama skaudančių kojų, ėjau toli pajūriu... Priėjusi uostą, svarsčiau kokiu keliu grįžti: trumpesniu per miestelį, ar tolesniu, atgal palei jūrą... Tęsiau savo klaidžiojimą pajūriu...
Ir mano didžiulei nuostabai, iš po kampo ateina JIS... Pamatęs mane nušvito, atsiprašinėjo ir teisinosi, kad negalėjo laiku išsiregistruoti iš viešbučio, kad manęs neradęs prie vienuolyno, taksisto prašęs vežti į visas vietas, kurias jam buvau siūlius aplankyti, tikėdamasis, vienoje iš šių vietų mane rasti...
Atrodo, kad pats likimas mus suvedė - belieka tik susikibti rankomis ir eiti kartu pirmyn...
Dar ir šiandien visa tai atrodo kaip iš pasakos,''- sako Rita.
Bet, kaip ir visose pasakose, būna ir gero, ir blogo. Jam išvažiavus, bendravimą palaikė elektroniniais laiškais, kiek vėliau, jau ir telefonu kalbėdavosi. Tačiau atėjo laikas, kaip gyvenimo atmosfera Kipre pasikeitė kardinaliai...
Gyvenimas Kipre apkarto
Tuo metu, kai galbūt širdyje budo nauja meilė sutiktam amerikiečiui, gyvenimas Kipre Ritai pasidarė nebesaldus. Praėjusi paukščių gripo banga per šalį, pakeitė turistinio Kipro įvaizdį... Tarsi iš kokio zombių filmo, gatvėse buvo matyti greitosios automobiliai, medicinos darbuotojai vilkintys skafandrus, iš gatvių rinko nuo temperatūros 'atkritusius' žmones...
Ligoninėje, su 40c temperatūra, lankėsi ir Rita. Laimei, virusas buvo neigiamas. Tačiau bėda viena nevaikšto...
Netrukus jos ir kambariokės namai buvo apvogti. Maža to, taip ilgai lauktų laisvadienių, (kad galėtų nueiti prie jūros ir išmėginti dovanotus dažus) taip ir nebuvo, algos, deja, taip pat...
Tačiau kai užsidaro durys, Dievas atidaro langą.
Rita netruko sulaukti kito darbo pasiūlymo, kuris jai patiko, tiko ir pagaliau, jautėsi saugiai.
Ji rankose vėl laikė sukrautą lagaminą ir ... bilietą į Egiptą...
Egiptas
Tuo metu, Egipte, pas JĮ atostogavo jo dukrytė ir kaip tik ieškojo patikimo žmogaus, kas galėtų ją prižiūrėti. Ir jis žinojo puikiausią žmogų tam darbui!
Taip, Rita važiavo pas JĮ...!!!
''Susitarėm, kad atvyksiu pas jį prižiūrėti dukrą kuriam laikui . O paskui žiūrėsim kaip mums seksis. Jei nieko neišeis, pažadėjo bilietą atgal į Kiprą, ar į Lietuvą. Tačiau mums labai gerai viskas klostėsi, netrukus jis mane namiškiams pristatė kaip savo draugę. Abu į mūsų draugystę žiūrėjome rimtai, tad prakalbome ir apie vedybas. Prieš man skrendant atostogų į Lietuvą, įteikė 'pažado' žiedą, kad ''nepabėgčiau'' tikriausiai, - juokiasi.
''Suvokiau, kad šeimos neatsiskraidinsiu į JAV, todėl patraukėme į 3 savaičių kelionę mašina, po Ameriką, įskaitant ir Las Vegas'ą, kur jis turėjo susitikti su savo draugais. Tą lemtingą rytą jis ir sako: tai tuokiamės? Aš sutikau. Dabar mano 'pažado ' žiedas yra mano vestuvinis žiedas'', - džiaugiasi. ''Vestuvės buvo netradicinės, kaip ir mūsų gyvenimas. Atsimenu, limuzino vairuotojas klausė į kurią koplytėlę vežti: į Elvio Preslio, ten kur susituokė Britney Spears ar į pačią seniausią? Jų ten daugybė, net yra ''Drive -Through'' (liet. prie langelio), kuriems visiškai tas pats... Išsirinkau klasikinę, dar 1942 m., statytą Little Church of the West.''
Egipte Ritai veiklos netrūko. Ten buvo nedidelė moterų grupelė, kuri kartą per mėnesį rinkdavosi Lietuvos ambasadoje. Savanoriškai dirbo bendruomenės namuose, parduotuvėlėje, kur perparduodavo naudotus daiktus ir drabužius.
2011-aisiais, jau būdama Mrs Thompson, Rita laukėsi savo pirmagimės. Tačiau gyvenimas Egipte ir vėl nelepino.
''Mes vienas po kito buvo evakuoti. Išvykau pirma, nes nenorėjau rizikuoti. Grįžau į Lietuvą gimdyti, nes čia jaučiausi saugesnė šalia savo šeimos. Egipto revoliucija buvo nesapnuota - niekas netikėjo, kad kas nors keisis, tačiau ir nebeturėjo žmonės ką prarasti - šalyje vyravo skurdas, visoje šalyje buvo atjungtos visos komunikacijos priemonės... Per CNN žinių kanalą rodė Kairo Tahririo aikštę, sukilėlius ir liepsnas... Iš darbo pasitraukė policija, iš kalėjimų pradėjo bėgti kaliniai, šoviniai spragsėjo tarsi fejerverkai, į kelius išvažiavo tankai, buvo paskelbta komendanto valanda, galiausiai, 30 metų iš valdžios nesitraukęs prezidentas Hosnis Mubarakas, buvo ''nuverstas".
Oro uoste, nepaisant neramumų, lėktuvai į Kairo tarptautinį oro uostą skrido, tačiau aptarnaujantis personalas į darbą neatėjo, nebuvo kam žmonių į tuos lėktuvus susodinti...
''Sėdėjau laukimo salėje ''su pilvu'', ant grindų patiestos kartoninės dėžės valandų valandas, nusiteikusi čia praleisti visą naktį...Šalia manęs - lagaminas, su mano 15kg būtiniausio turto... Galiausiai atsisėdau į pustuštį lėktuvą, skrendantį į Briuselį ir daugiau į Egiptą negrįžau.''
Rita priduria, kad Egiptas, kaip ir kiekviena šalis, turėjo savo privalumų ir trūkumų. Kraštas žavėjo savo įstabia istorija, tačiau koją, jos manymu, kišo klimatas, triukšmas, požiūris į moterį, per kitokios religijos prizmę. Egiptas turi daug ką pasiūlyti, tačiau tai ne kiekvienam turistui prieinama. Ritai didžiausią įspūdį paliko galybė piramidžių, kurias savarankiškai lankė kaip koks Indiana Džounsas, kurių be Gizos ir Sacharos, jų Egipte - šimtai.
Islamiškoje kultūroje įsispraudęs krikščioniškas miestelis Manshiyat Nasser, kuris tenykščių žmonių, tiesiog vadinamas 'šiukšlių miestu', pramintas dėl vietinių, besiverčiančių iš šiukšlių perdirbimo.
Įspūdingai atrodo kurortinis miestelis Taba, kur per siaurą vandens langą, susitinka trys šalys: Egiptas, Izraelis ir Jordanija.
''Į Egiptą dirbti negrįžo ir mano vyras. Jo kita ''stotelė'' buvo - Jungtiniai arabų emyratai. Tačiau mums su naujagime dukrele nuvykti ten gyventi, buvo tolygu ''kryžiaus keliams''. Šių dienų vergų sukurta pompastika, vietinis mentalitetas bei dvigubi standartai pastūmėjo vyrą mesti darbą ir ieškoti išeities būti su šeima. Ir jis ją rado... '' - pasakoja moteris.
Japonija
''Japonija - tai šalis, kurią dabar 'linksniuoju' kiekvienai progai pasitaikius. Žavinga... Įstabi... Įsimylėjau ją iš karto. Atvykome į Japoniją po to meto baisiausios katastrofos, kai japonai tvarkėsi po šalį nusiaubusių žemės drebėjimų ir 20m cunamio. Apie tokius siaubus bylojo prie kelių išrikiuotos sulamdytos mašinos, dviprasmiškai laukiančios savo šeimininkų, ir pamatai, kur kadaise buvo miesteliai.''
''Japonų amatai, papročiai, kultūra mane žavėjo, tačiau jų virtuvė buvo kažkas tokio neapsakomo, kai valgant užgniauždavo kvapą - įsidedi kąsnį į burną ir sulaikai kvapą, akys išsipučia ir norisi pilna burna 'marmaliuoti' : kaip skanu!" - dalinosi patirtimi iš gyvenimo Japonijoje.
Dukrelei paaugus, Rita įsidarbino antikvarų ir rankdarbių parduotuvėje. Laisvalaikiu lankė bonsai medelių kursus.
Pasak Ritos, Japonijos 'prabėgom' per porą savaičių neaplankysi - tam reikia metų. Neišskirtų nieko - viskas jai labai patiko: stebuklingas sakūrų žydėjimo metas, vykstančios šventės, kurios būna itin dažnai, raminanti šventyklų dvasia, migdančiai atpalaiduojančios karštųjų versmių pirtys, it netikros sniego pusnys, bei netikėtai nustebinę meilės moteliai.
Tačiau pamilus šią šalį, Ritai vėl teko krautis lagaminus ir ''kelti sparnus'' svetur...
Po nuostabiosios Japonijos, toliau sekė Nevados valstija, Las Vegas'as. Naktį savo žavesį atsiskleidęs Las Vegas'as, toli gražu neprilygsta realybei - jo užkulisiai nėra gražūs. Savigynai teko net ginklą įsigyti.
"Atostogos šiame mieste gali būti šaunios, tačiau gyventi ir auginti vaikus - nenorėčiau. Ne veltui yra posakis: " kas nutinka LasVegas'e - pasilieka Las Vegas'e". Šis miestas ne be priežasties vadinamas 'nuodėmių miestu'. Rekomenduočiau važiuoti be vaikų ir pasiimti daugiau pinigų. Viešbučiai pritrauks jus patraukliomis kainomis, tačiau visa kita ištuštins jūsų piniginę nenoromis,''- dalinasi patarimais, apie šį 'nuodėmių' miestą.
Nemokamai akis paganyti Rita siūlo aplankyti Belagio viešbučio prabangią meno kūrinių ekspoziciją bei populiarųjį fontano šou; pamatyti Venice viešbučio itališką žavesį po netikru dangumi, kur susimaišo diena su naktimi.
Po azartiškojo Las Vegas'o, šeima apsistojo didingoje ir laukinėje Aliaskos valstijoje, kur vietiniai juokiasi, jog jei neperžiemojai Aliaskoje, vadinasi joje negyvenai. Kita vertus, prasidėjus poliarinėms naktims ir saulei džiuginat vos kelioms valandoms, tai gana atšiauri žemė.
''Man šiuo atžvilgiu pasisekė, nes tenai buvau poliarinę vasarą, kai beveik nesutemsta. Joninės - ten visą vasarą. Miestelių šventėse daržininkai puikuojasi nematyto dydžio daržovėmis - ten kopūstai, lepinami 20 valandų šviesos, išauga tokio svorio, kaip pats ūkininkas, o moliūgai sveria pusę tonos, kaip toje mūsų ''Ropės'' pasakoje. Nuvykus į Aliaską būtina pasigrožėti ledkalniais ir paskanauti vietinės lašišos.''- štai kaip gražiai pasakoja apie dar vieną JAV valstiją, kurioje teko pabuvoti.
Po Aliaskos toliau sekė karštieji Havajai, kur klimato kontrastas buvo didžiulis.
''Į Havajus atvykau kaip ''Žalios kortos'' savininkė, tai yra, su rezidencine viza, kuri man leido JAV gyventi ir dirbti. Po ilgo skraidymo, kas 3 mėnesius, rodos, mano gyvenimas lagamine baigėsi. Gyvenome sostinėje Honululu, kuri yra Oahu saloje. Vykome visur! Sala vos 1,5 kvadratinio kilometro, tačiau pamatyti teko labai daug: nuo Dole ananasų plantacijos, Pearl Harboro vietos iki ''Jūros periodo'' filmavimo aikštelės!''
Be nuostabių gamtos vaizdų, jūros žydrumo, dar Havajai puikuojasi ir duotu 'vaivorykščių' valstijos vardu, nes ten beveik kasdien galima matyti Vaivos rykštę. Rita su viena amerikiete drauge keičiasi atvirukais, kuriose surašo įdomius faktus apie vietovę. Pavyzdžiui, Havajų atvirlaiškyje rašė, jog havajų kalbą sudaro tik 12 raidžių ir visi žodžiai baigiasi balse, kaip antai ''Aloha'' (liet. sveiki), arba ''Mahalo" (liet. ačiū).
Kas labiausiai moterį šokiravo Havajuose, tai aukštas... benamių skaičius!
Taip taip, Mohavės dykuma, kuri dvigubai didesnė nei Lietuva.
''Ten, NASA ir mano vyro darbas galėjo atlikti bandymus, nes saulė šviečia 300 dienų metuose, o beribė plynė ištikimai tyli apie nepavykusius eksperimentus,"- atskleidė vyro darbo paslaptį.
Kalifornija - tai, pasak Ritos, tai tokia prestižinė vakarų valstija, kurioje vietos randa visi. Nežmoniškos būstų kainos bei nesibaigiantys kelių kamščiai pralaimi prieš Cali Vibe (liet. Kalifornijos dvasia).
Kalifornijos valstijoje Rita pasisvečiavo pusantrų metų ir jau krovėsi lagaminus į nežinią...
Kur likimas juos nubloškė šį kartą?
Rita sako, kad apie sekančią šalį - Tailandą - žinojo ne daug. Dabar jau žino, kad neverta pasikliauti iki tol susiformavusiu požiūriu apie šalį, nes jis beveik visada nepasiteisina. Čia pat priduria, kad buvo nusiteikusi viskam ir bet kokioms sąlygoms.
"Kaip per 'Google' programėlę pasivaikščiojau netoli vyro būsimo darbo miestelio gatvėm, susidariau įvaizdį, kad gyvensim... primityviai. Pirmąjį mėnesį galva sukosi nuo užrašų, nesuprantamų kelių eismo taisyklių, kvapų, drėgmės ir beprotiškai aštraus maisto. Pirmasis viešbutis, kuriame apsistojome, priminė kažką tokio iš zoologijos sodo dekoracijų, Flinstounų filmuko, bei bet ko ir visko maišaties,''- juokiasi.
''Tajų kalba pasirodė neįkandama, o jų anglų kalbos akcentas buvo negirdėtas ir toks svetimas, kad negalėjau nieko suprasti. Į vietinę ''tarptautinę'' vaikų mokyklą ėjo 4000 vaikų ir tebuvo vienas angliakalbis mokytojas - toks 'dreduotas', šviežiai stipriai nusibrozdinęs ir be paliovos ... keikėsi prie vaikų. Stovėjau be žado ir sukau galvą, kur reikės dukrą leisti į mokyklą. Priėmėme sprendimą gyventi atskirai - mes su dukra Bankoko priemiestyje, o vyras, darbo dienomis, gyveno ''pas bobutę'', arčiau darbo.
Tvarkaraštis mirgėjo šventinėmis dienomis, tad ilgai nedvejojus, Rita su dukrele patogiai įsikūrė Nichados emigrantų miestelyje. Ten buvo viskas - mokykla, maisto parduotuvė, ligoninė, bankas, dantistas, grožio salonas, spa ir pan. Ko dar širdis geidė, galėjo atvežti. Tailandas atvėrė visai kitokią savo pusę. Viskas buvo prieinama už atitinkamą kainą, viduje galiojo savo taisyklės.
''Tailando karalystė, niekada iki šiol neužokopuota, sėkmingai 70 metų buvo valdyta, dabar jau a.a visų mūsų mylimo karaliaus Bhumidol Adulyadej. Jis mirė kaip tik mums ten begyvenant, visą mėnesį vilkėjome juodus drabužius. Šalį buvo užklupęs nematytas sielvartas, visus metus vyravo gedulas ir jį 'vainikavo' tajams priimtinos ypatingai iškilmingos laidotuvės, pagal įmantrias tradicijas. Tajų kultūra labai gili ir savotiška. Daug kas mums buvo nesuvokiama ar sunkiai suprantama. Tačiau tajai geros širdies, visada šypsosi.'' - šalies kultūros ypatumais dalijasi Rita.
Rita ir Tailande nesėdėjo 'rankų sudėjus'. Mielai ėmėsi įvairios labdaros, kursų, mergaičių skautų, mokyklos renginių. Tailande taip pat gyvavo lietuviu bendruomenė, bet apart vieno, garbės konsulės Nualphan Lamsan organizuoto susitikimo, daugiau nepavyko atvykti į susitikimą.
''Gyvenimas buvo malonus Tailande, savotiškai dirbtinas, kaip uždarame burbule. Net ir apie šeimos pagausėjimą prakalbome iš patogumo. Tie 2,5 metų, praleisti Tailande, buvo labai spalvingi. Norintiems nuklysti nuo turistų išmintų takų, siūlau nuvykti į šiaurinį Tailandą, pabūti dramblio prižiūrėtoju vienai dienai ir juo pasirūpinti natūralioje aplinkoje (Patara Elephant farm). Pakeliaukite tikromis džiunglėmis viename iš parkų (KhaoYai), ar nuvykite į beždžionių miestą, kur joms net kartą metuose ruošiamas švediškas stalas.''
Gyvenimas lagamine...
''Gyvenimas lagamine padaro tave laisvą. Žmogui reikia nedaug. Nebėra prisirišimo prie daiktų ar namų. Namai ten - kur šeima, o visi kiti daiktai turi paskirtį ir įsigyti labai gerai apgalvotai. Daiktai suteikia tik trumpalaikę laimę, jie susidėvi, išeina iš mados. Tuo tarpu kelionės - patirtys išlieka ilgam ir leidžia tau ''augti''. Toks gyvenimo būdas ne kiekvienam, tačiau mes jį renkamės sąmoningai - mūsų nesiunčia, mes patys vykstame. Toks gyvenimo būdas ne vien gražių įspūdžių kupinas, jame taip pat yra ašarų ir klaidų, iš kurių mokomės,''- atvirauja moteris.
Moteris paatvirauja, kad kartais norėtųsi sėslesnio gyvenimo, savo namų, kad būtų kur susidėti sukauptas statulėles ir kitus suvenyrus, tačiau dar to neįvyko. Porą kartų bandė pirktis namus, tačiau abu gasdina mintis, kad gyvenimas tarsi nustos 'tekėjęs', vis dar norisi imti ir kilti kažkur kitur, kur dar nematyti toliai...
''Septintas vestuvių metines šiemet pažymėjom jau keturiese (susilaukėm dar vienos dukrytės), valgydami šviežius kokosinius ledus su palmių sėklomis ir saldžiomis raudonosiomis pupelėmis, baržoje įrengtame restorane, ant Kwai upės Tailande. Štai vienas iš 'gyvenimo lagamine' privalumų. Tokių išskirtinių akimirkų turime labai daug,"- laiminga šypsosi pašnekovė.
Ateities planaiNors sakoma, kad Dievas juokiasi iš žmonių kuriamų planų, tačiau Ritos sąraše - Australija ir Europa. Kur nors arčiau Lietuvos, kad dažniau galėtų aplankyti šeimą, vaikai dažniau matytų senelius. Norėtų turėti darbą, už kurį gautų algą, kaip ir visi.
''Man patinka būti moteriška. Stebiu moteris iš kitų šalių ir kaip jos elgiasi šeimoje, bei visuomenėje. Kaip ko pasimokau, kai ką savyje pakoreguoju, arba kaip tik pasidžiaugiu savo šaknimis ir gebėjimais. Pavyzdžiui, tajų moterys, jei išgali, turi ir tarnaitę, ir auklę, ir vairuotoją... Amerikietės - jos linkusios 'koja kojon' eiti su vyrais ir 'kalnus versti' .Būna, kad kitos motinystės atostogų išeina tik keletai savaičių. Japonės punktualios ir labai organizuotos. Skirtumai ir panašumai persipynę, tačiau, mano nuomone, visos mes moterys savo meile ir šiluma suvienijame šeimą, auginame vaikus, puošiame šventinius stalus, einame į vaikų pasirodymus ir norime gerai atrodyti.''
Pabaigai Rita priduria, kad patekus į nepatogią padėtį ir išlipus iš savo komforto zonos, ją tai kažkaip pakeičia, kažko išmoksta - sako, jaučianti, kad ''auga''. Kiekvienas toks įvykis būna susipynęs su emocija, ir tada jaučianti, kad gyvena...
Gyvenimas lagamine ją išmokino gyventi - čia ir dabar...
Šiandienai daiktai supakuoti, lagaminai sukrauti ir jų gyvenimo nuotykis toliau tęsis JAV, Jutos valstijoje...
"Mano adaptacijos lygis ir žinios vis auga, kelionės mane turtina. Laimingi bus mano anūkai, nes turėsiu šitiek pasakų jiems pasekti ... "
Sekite mus ir Facebooke:Kristinos blogas.Subalansuota moterims
