''Rasa: aš galiu!"

Keturiasdešimt pirmąjį pavasarį  švenčianti  Rasa Tautvydienė,  šiandien džiaugiasi savo pasikeitusiu gyvenimu. Moteris, gyvenanti Šiaurės Airijoje, Newry miestelyje, vietinių žinoma kaip tortų ir šventinių užkandžių gamintoja.

Emigracija
Rodos dar visai neseniai, Rasa dirbo savo mylimą darbą Lietuvoje, vienoje didelėje kaimo sodyboje, vyriausia vyrėja. Jos vyras, Juozas, dirbo užsienyje. Nusprendusi, kad nori pasižvalgyti po kitą šalį, pasiėmusi darbe motinystės atostogų, su keliais lagaminais ir dviem mažamečiais vaikais, išskrido pas vyrą į Šiaurės Airiją. Ten gyveno ir  Rasos sesuo su šeima, bei  tėtis.

Rasa tikina, kad adaptuotis svečioje šalyje buvo labai lengva. Buvo viskas įdomu, norėjo daug ką pamatyti, tad jokio streso, apart dėl anglų kalbos, nejautė ir jau pirmąją dieną išėjo susipažinti su miesteliu. Po metų laiko tvirtai nusprendė likti ir toliau gyvenimą kurtis čia, Newry miestelyje. 

'Rasos naminiai tortai'
Kol dar nekepė tortų, Rasa užsiimdavo rankdarbiais. Kaip ji pati sako, mėgstanti išbandyti įvairias naujoves: rankų darbo papuošalai, atvirutės, modelinu dekoruoti vaikiški stalo įrankiai tuo metu tapo jos nedideliu pajamų šaltiniu, kol augino antrąjį sūnelį Ugnių. Ne mažiau populiarūs gaminiai buvo dekoruoti šventiniai šampano buteliai ir saldžios dovanos – saldainių medeliai, bateliai, puokštės... Visų šitų rankdarbių „mokykla‘‘ tuo metu buvo populiarusis „Mamyčių forumas“, kuriame moterys burdavosi prie kavos puodelio, rankdarbių pamokėlės ar šiaip, moteriškiems paplepėjimams... Jau tada Rasa, slapyvardžiu Raska, buvo forumo šeimininkutė, kuri vis „atnešdavo“ tai šviežiai keptų naminių bulkučių, tai kokį pyragėlį... Turbūt ne viena dar prisimena Rasos firminę lašišą, virtą agurkų marinate...

Jei ne kuriozas su Newr'io vietine tortų kepėja, galbūt Rasa nebūtų pradėjusi naminių tortų verslo... Tąkart norėjusi užsakyti sūnaus gimtadienio šventei tortą, Rasą, kaip klientę, atbaidė kepėjos grubus savo nuomonės kišimas, kaip jos manymu, turėtų atrodyti vaikiškas gimtadienio tortas... Neradusi bendros kalbos, nusprendė kepti pati – o ir vaikui smagiau, kada mamos keptas tortas...

„Kadangi esu baigusi konditeriją, man visa tai pažįstama, tiesa, tuometinis mokslas daugiau orientavosi į masinę sausainių, pyragėlių gamybą, tortų nekepėme“ –prisipažįsta moteris. Bet niekada nesakyk niekada... Iš pradžių kepė sau, paskui draugams, draugų draugams... Šioje veikloje ją labai palaikė šeima – mylintis vyras Juozas ir jos du sūnūs – trylikametis Emilis ir šešiais metais jaunesnis Ugnius. „Tai trys patys nuostabiausi vyrai mano gyvenime, kuriuos labai myliu ir neįsivaizduočiau gyvenimo be jų“- su didžiule meile kalba pašnekovė. 

„Kartais, būna, reikia to spyrio į šikną“

 Be šeimos, Rasa turi ir kitokią palaikymo komandą, kuri jai yra didžiausia motyvacijos bazė. „Kartais, būna, reikia to  spyrio į šikną,“ – juokauja Rasa, sakydama, kad tik jos dėka ji juda į priekį. Motyvacija gyvenime reikalinga kiekvienam žmogui, tad ne paslaptis, kad jos semiasi ir iš kitų. Vienas jos mėgstamiausių – Ignas Bakėjus, savo įrašais įkvepiantis gyvenimo pokyčiams, bei Liucina Rimgailė, „Liu desertinė“ įkūrėja, kuri Rasą motyvuoja tuo, kad jei labai nori, įmanoma savo svajones pasiekti net ir per trumpą laiką.

"Aš Rasa - aš galiu!"

Kai dauguma žmonių savaitgalius praleidžia su šeima, Rasai tai pats darbymetis. Be tortų šventėms, dar verda cepelinus išsinešimui, ruošia šaltus šventinius užkandžius, karštus patiekalus. Kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla... O kada pailsėti? 

„Pirmadienis ir antradienis mano laisvadieniai,“- atsako. “Kiekvieną dieną, kai išleidžiu vaikus į mokyklą, pasidarau sau kavos pertraukėlę – kavagerį. O tada jau kimbu į darbus“. 

Rasa yra iš tų moterų, kuri myli iššūkius. Jai patinka išbandyti save, savo jėgas. Visai neseniai turėjo didžiulį tortų užsakymą vestuvėms. Sako, kad sutiko labai lengvai, tik paskui pradėjo galvoti, kaip tai pavyks įgyvendinti. Bet kai yra noras, motyvacija ir pagalbininkai iš šalies  - 165kg tortų savaitgaliui tapo įmanoma misija! Viso, per 13 valandų, Rasa su padėjėja padarė -  92 nedidelius(1,5kg), 6 vidutinio  ir vieną 10kg dydžio tortus!!! 

„Namai pilni dėžučių, šaldytuvas pilnas grietinėlės ir sviesto... Produktus teko pirkti net iš kelių parduotuvių, nes tokio kiekio nė viena parduotuvė neturėjo...‘‘- prisimena Rasa. 

''Klaidų mes darome visi, tiek gyvenime, tiek darbe ir tik jų dėka mes galime tobulėti..."

Tačiau yra pasitaikę ir kuriozų, kaip Rasa sako, dar ir dabar rankos dreba prisiminus tą istoriją. 

 „10 val ryto, skambutis. Kada galiu pasiimti tortą? Tuo metu, ne tik rankos,kojos drebėjo, bet ir balsas... Dabar atrodo juokinga, bet tada maniau, kad mirsiu... Gerai, kad dar turėjau dieną iki šventės, tai jubiliatas neliko be torto...Bet nuo šiol labai atidžiai peržiūriu darbo kalendorių“ – štai tokią pamoką gavusi pasakoja tortų kepėja.

Ir visgi, jeigu paklausus, kas lengviau – eiti į darbą ir dirbti kitam, ar turėti savo, kad ir mažą versliuką, bet dirbti sau, Rasa tikina, kad tiek tas, tiek tas variantas turi savo pliusų ir minusų. Kai visi ruošiasi didžiosioms metų šventėms, leidžia laiką su šeima – ji dirba. Didžioji darbo dalis tenka užsakymų priėmimui, derinimams su klientais, pakuočių užsakymams, produktų pirkimui – visa tai, ko nemato klientai, nes jie moka tik už tortą. Kartais pagalvoja, kad geriau būtų dirbti kitam – atėjai, atidirbai ir išėjai. Bet dirbant sau, nėra nustatytų darbo valandų, kas labai padeda dirbant iš namų ir turint vaikų.

Rasa didelių planų tolimai ateičiai nekuria, tačiau turi vieną svajonę, kurią dar šiais metais norėtų išpildyti. Ir priduria, kad „jei tik turite svajonių – nebijokite jų siekti. Klaidų mes darome visi, tiek gyvenime, tiek darbe ir tik jų dėka mes galime tobulėti..."

Patiko? Nepraleiskite naujų istorijų sekdami mus Facebook'e
Kristinos blogas.Subalansuota moterims

Iš daikto pozicijos.....

Nesuprantu kas daros, nes jau senokai šeimininkė mus belankė...

Aš čia ne viena, mūsų daugiau nei trisdešimt. Ir visos laukiam jos – mūsų šeimininkės, kuri mums ne kas kitas, kaip pati dievaitė – didelėmis žydromis, it topazai, akimis, šviesiais, ilgais, nerūpestingai garbanotais plaukais, natūraliai putliomis rausvomis lūpomis. 

Nė vienas vyras nepraeina pro šalį jos nepastebėdamas, o ką jau besakyti, apie jos neapsakomai svaigų kvepalų aromatą... Aš ir dabar dar galiu jį jausti ant savęs, nors mes buvome gana senokai kartu... 

Kad dienos mums čia, tamsoje,neprailgtų, kiekviena iš mūsų pasakojame istorijas – kur ėjom, ką matėm, kas mus lietė ir mus gyrė. Oi, kad jūs žinotumėt, kokių tik komplimentų ir pagyrų nesame girdėję!!!  

Kiekviena iš mūsų skirtinga tiek išvaizda, tiek charakteriu –  plonutės, su nėriniais, spalvotos ar megztos....Vienos seksualios, o  kitos patogios ir tokios nuoširdžios, kad norisi būti panašia į jas. Yra ir pasipūtusių, nes mat, jos ne kasdieninės – jos  nevaikšto į parduotuves, kirpyklas ar darbą, o eina tik į brangius restoranus ir kitus prašmatnius vakarėlius. Su tokiomis mažiausiai turiu kalbos, nors jos ir gražios, bet jau labai užrietusios savo blizgančias nosytes...
Dar kitos –paprastos, bet elegantiškos, švelnios ir malonios kūnui. Tiesą sakant, jas šeimininkė dažniausiai ir renkasi. Aš irgi turbūt taip pat daryčiau, tad visai jos nekaltinu. 

Žinau, kad ateis diena, kai ji vėl mane pasirinks ir aš nekantraudama lauksiu kelionės nuotykio, nes niekada nežinom kur eisim.

Pagaliau! Didelės veidrodinės durys prasivėrė ir tapo šviesiau. Ji atėjo pas mus! Bet.... 

Ji mūsų nesirenka?! 

Ji tik mus švelniai suspaudžia ir... kas gi tai....? 

Dar viena? 

Hmm... 

Mūsų jau trisdešimt aštuonios...Vietos vis mažiau ir mažiau...Turime spaustis arčiau viena kitos....Ji atsiduria šalia manęs ir aš jai nusišypsau.. Ji graži, ji lengva, su rausvomis gėlėmis tamsiame fone.  Ji nauja, ji dar neturi savo istorijos, ji dar nežino, koks nuostabus jausmas yra būti išrinktai, kai gali matyti savo atvaizdą dideliame veidrodyje, bet svarbiausia – matyti savo šeimininkę gražią, pasitempusią, seksualią ir laimingą, ir žinau, kad aš prie viso to prisidėjau ;)


Patiko? Nepraleiskite naujienų sekdami mus Facebook'e: Kristinos blogas.Subalansuota moterims

''Atgimimas''

Kūrybinis tekstas panaudojant šiuos duotus  raktinius žodžius: medis, stalčius, akvarelė, augintinis, saulė, darbas, malonumas, įkvėpimas, žaidimas, prasmė, pirtis, kukutis, veidrodis, atspindys, atradimas, augalai, gamta, fotografija, paroda.   

 -Mama, kitą savaitę mūsų mokykloje paroda tema "Atgimimas". Turi kokių idėjų, ką galėčiau nunešti? - vos pro duris įėjusi išpyškino mano vienintelis pasididžiavimas. Negaliu pasakyti, kad pašokau iš laimės tą minutę - pirma į galvą atėjusi mintis buvo -  eilinė "pirtis" mamoms, kurios ir taip neturi laiko, o dar reikia padaryti per tokį trumpą laiką.

-Nu mama, aš žinau, kad tu gali padaryti, juk tau - tai ne darbas – tau malonumas turėti iššūkį, - saldžiu, sarkastišku balseliu, primerkusi akį, toliau suokia man Miglė. Jai tai buvo lyg žaidimas.

"Na, jei pažiūrėjus iš šitos pusės…"– pradėjau sau galvoti ir net pati nepajutau, kaip pradėjau vaikščioti iš kambario į kambarį, ieškodama kažko, ką galėčiau prikelti atgimimui.

Staiga mintyse išgirstu seną Neringos dainą…- ir jau po gerų dešimties minučių  aš, dukra ir mūsų keturkojis augintinis Baksas, jau sėdėjome mašinoje ir buvome pakeliui į kaimą, pas mano mamą.

Aš jau tiksliai žinojau, ko ieškosiu…

Sename, mediniame name, vadinamoje verandoje, stovėjo didelė, sena, seniai nenaudojama medinė skrynia, išpuošta įvairiausiais raštais ir drožiniais. Ta pati, kurią kažkada gavo mano senelė kraičio, tekėdama už savo pirmojo vyro. Dar iš vaikystės pamenu, kad atkėlus sunkų skrynios dangtį, jos viduje būdavo nedidukas stalčius, kuriame mama laikydavo įvairias sagas.

Nutraukiu skraistę dengiančią skrynią ir tik dabar pamatau, kad tie skrynios raštai ir drožiniai – tai gamta: saulė, augalai, gėlės, medis, prie jo paukščiukas, greičiausiai – kukutis.

Kaip ir vaikystėje, atkeliu sunkų skrynios dangtį, lyg kokį paslaptingą praeities šydą ir matau, kaip su didžiausiu susidomėjimu visa tai stebi mano dukra… Šalia senų, seniai iš mados išėjusių suknelių, gulėjo senas, saulės išblukintas albumas ir iš jo iškritusi fotografija - prabėgusios jaunystės atspindys… Iškeliu vieną suknelę po kitos, jos lyg akvarelė - visos spalvotos ir gražios – mano dukrai tai buvo ir didžiausia nuostaba, ir didžiausias atradimas, juk ji apie šią skrynią niekada nieko nežinojo, o man tuo pačiu ir geriausias įkvėpimas. Viskas ko dabar reikėjo, tai siuvimo mašinos ir šiek tiek laiko.

-Mama, ji nuostabi! Negaliu patikėti, kad tai -  tavo mamos suknelė! – džiaugsmas ir nuostaba liejosi iš dukros lūpų.

Visos trys atsistojome prie didelio, senovinio veidrodžio, ant kurio, nuo dulkių sluoksnio, nebesimatė medinių raižinių.

Ir ką gi atspindėjo veidrodis? 

Mano dukrą,  kuri grožėjosi naujai atgimusia suknele;

mano mamą, kuri pamatė prabėgusį gyvenimą ir nerūpestingą jaunystę;

ir mane pačią, pagaliau supratusią, kas yra tikroji atgimimo prasmė.

Žiūriu į veidrodį, o mintyse vis tebeskamba ta pati Neringos daina:

                              ‘’Stebuklinga mamos suknelė,

                                nėriniuota, nėriniuota ir marga,

                                  Ar žinai, kad graži panelė,

                               buvo tavo, buvo kažkada mama….’’

            

               



Sekite mus ir Facebook'e : Kristinos blogas.Subalansuota moterims

''Kalta be kaltės''

 
                                                       
                                                        (intymios akimirkos aprašymas)

Karinai visad patiko vyrų rodomas dėmesys. Tiesą sakant, ji jo niekada nestokojo. Ilgos kojos, šviesūs plaukai ir tas paslaptingai žavingas jos žvilgsnis – vyrai jame skęsdavo, vos tik pažvelgę į tas viliokes.
Karina žinojo, kad vyrai ją ryja akimis ir ji tuo didžiavosi. Jai patiko, kad yra geidžiama vyrų. Visų vyrų. Tačiau ją pačią domindavo tik tie, kurių ji turėti negalėjo. Ji buvo iš tokių moterų, kuriai flirtas buvo kaip antras, galima sakyti, šventas vardas. Ji galėjo flirtuoti su keliais vyrais iš karto, nejausdama, kad žaidžia kitų jausmais ir ją tai uždegdavo. Būtų viskas idealu, jei ne viena, mažytė detalė – ji buvo ištekėjusi...

Kad Darius jai neabejingas, ji suprato iš karto, kai pirmą kartą netyčia prie jos prisilietė savo kūnu. Ji pajuto susilietusių kūnų energiją, sulėtėjęs kvėpavimas ir atsiradęs geismas vedė ją iš proto. Žaidimas prasidėjo. Tai turėjo būti labai subtilus žaidimas, žaisti taip, kad niekas nieko nepastebėtų ir ji pati nuo to nenukentėtų. Vienintelė žaidimo taisyklė – neįsimylėti.

Aistra augo kasdien – prasidėjo dažnesni  prisilietimai, slaptas bendravimas monitoriaus ekrane, slapčia siuntinėjamos  žinutės, asistavimas einant į kopijavimo kambariuką ar tiesiog pasidaryti kavos... Darius buvo tikrai išvaizdus vyras – aukštas, stipraus kūno sudėjimo, egzotiško įdegio, tamsių plaukų, tamsių akių ir tas šelmiškas, nesiskutusio vyro įvaizdis... Jis visada būdavo pasitempęs, mandagus, gerų manierų. Tikriausiai tas pačias savybes kadaise pastebėjo ir dabartinė jo  žmona.

Tą vakarą, sutapimas ar ne, bet visi pasiliko dirbti ilgiau. Diena buvo be galo ilga ir varginanti.

-Nori kavos? Man dar reikia vieno puodelio, - staiga išgirdo Dariaus balsą sau už nugaros ir pajuto jo rankas ant savo pečių.

-Einu ir aš kavos, man jos prireiks, laukia ilgas vakaras, - visai be nuotaikos, atsakė Karina.

Darius matė, kad Karina iš tiesų atrodė pavargusi.

-Tu gerai jautiesi? Atrodai išblyškusi, - perbraukdamas smiliaus išorine puse per skruostą paklausė jis.

-Turi būti gerai, kitaip negali būti...

Darius žvilgtelėjo link durų, įsitikino, kad niekas neateina, pasitraukė ją arčiau savęs ir abiem rankom suėmęs jos veidą, vos vos liesdamas savo  lūpomis, pabučiavo... Taip nedrąsiai, taip lengvai, tarsi drugelis būtų nutūpęs ant lūpų, o ne vyro bučinys... Karina pažvelgė jam į akis...  Jis užkišo jai plaukų sruogą už ausies... Jų gilų žvilgsnių giją nutraukė verdančio vandens garsas.

-Pasilik dar po darbo.... – tyliai sušnabždėjo praeidamas.

Tą minutę Karina apie darbą jau nebegalėjo galvoti. Apie  namuose jos laukiantį vyrą, irgi. 
Mintyse draikėsi kaltės ir geismo jausmai, bet širdis skaičiavo iki aistros likusias minutes... Ji nujautė, kas laukia po darbo, ji žinojo, kad tam negalės atsispirti, ji žinojo, kad namo eis su kaltės apdaru, bet tai jos nestabdė...

Kad nekiltų įtarimų, iš ofiso išėjo kartu su kitais bendradarbiais. Tas geidulingas laukimas vertė jos  širdį plakti taip stipriai, kad rodos, išgirs šalia stovintys kolegos. Atsisveikino su visais prie durų ir kiekvienas patraukė link savo mašinų. Tai buvo puikus scenarijus geismo žaidimui, niekam nesukeldami įtarimo, galėjo toliau šnekučiuotis eidami į mašinų aikštelę.

-Į namus? – nedrąsiai jis paklausė.

-Į namus... – iškart atsakė, bet balse galėjai jausti nusivylimo gaidelę. Juk ji tikėjosi, kad....

-Tavo... ar.... mano? – antro klausimo sulaukė Karina.

-....prie upės, už sandėlių?- pasiūlė vietą, kur ją veždavosi, tuomet dar būsimas, vyras. Dariaus veide suglumimą pakeitė šypsena.
-Būsiu, - mirkteli akimi ir paspaudęs raktų pultelį atsirakino mašiną.

Nieko nelaukę, sėdo abu už vairo ir abu pasuko į priešingą pusę, nei įprastai. Sustojusi prie raudono šviesoforo, Karina dešiniame veidrodėlyje matė, kaip Dariaus mašina priartėja ir įjungia dešinį posūkį.

Kol stoviniuoja prie šviesoforo, Karina greitai pasitepa lūpas balzamu, šįkart rausvą blizgį teks pamiršti – negali būti jokių klaidų... Greitai į burną įsimeta mėtinės kramtomos gumos ir dar spėja pasikvėpinti savo mėgstamiausiais saldžiais, it nuodėmė, kvepalais. 

Prie upelio netruko atvažiuoti. Tokiu metu jau mašinų mažai būna, o ypač vietose kaip ši. Karina pasistato savo mašiną, užkiša rankas už nugaros ir su lengvu kūno šiurpuliuku, atsirėmusi laukia . Dar keli žingsniai ir jis bus arti jos... Darosi karšta...Darosi velniškai karšta... Aistra, tvyranti tarp kūnų, darosi nevaldoma...

-O tu drąsi moteris, - šiek tiek sarkazmo įpynęs pasakė Darius.

-Tu irgi vedęs... – ir ji žodžio kišenėje neieškojo.

-Tu tiesiog varai mane iš proto... Tavo kūnas.... - aistros pilnos akys lakstė nuo jos krūtų tai aukštyn, tai žemyn, mėgaudamasis kiekvienu kūno lopinėliu. -...aš noriu tavęs....

Suėmęs jos abi rankas ir iškėlęs į šonus, pasinėrė į jos minkštas, persikais kvepiančias lūpas... Bučiavo taip, kaip godžiai geria vandenį ištroškęs... Daugiau jau nebuvo drugelio prisilietimo, kaip tada. Bučiavo taip, kaip tik gali bučiuoti aistringas vyras...

Darius žinojo, kad Karina ne šiaip moteris, kuriai reikia širdelių ir romantikos. Jai reikėjo nuotykio, adrenalino, aistros... Tad suėmęs savo ranka abu jos riešus, kita ranka pamažu atseginėjo likusias palaidinės sagas, kol pasiekė liemenėlę. Švelniu judesiu perbraukęs ranka nuo kaklo žemyn, per krūtis, per liemenį iki pilvo apačios, apsuko ją veidu į mašinos langą, nuo pečių nutraukęs ploną palaidinę, pamažu išlaisvino jos krūtis. Savo bučinį pradėjo nuo ausies ir tęsė link kaklo, rankomis glamonėdamas jos spenelius. Karina stovėjo rankomis įsirėmusi į mašiną ir tirpo aistros liepsnose. Ji atlošė galvą palytėta malonumo ir jos ilgi šviesūs plaukai plaikstėsi šiltame vasaros vėjyje...  Karina atsisuko veidu į jį, paėmė už rankos ir nusivedė prie mašinos kapoto, kur toliau godžiai bučiuodama, atseginėjo jam diržą.

Staigiu vienu  judesiu Karina atsidūrė pilvu žemyn ant mašinos. Palenkęs ją ir atkėlęs jos, kelius nedengiantį, sijoną, lengvu judesiu nuslinko  medžiagos gabalėlį, dengiantį intymiąją kūno vietelę. Ji jautė kaip viena jo ranka tvirtai laikė jos sprandą, o kita lietė jos dailų ir stangrų užpakaliuką, derančiais su jo kūno ritmiškais judesiais... Karina maudėsi malonumo sukūriuose, išjausdama kiekvieną jo judesį, kiekvieną jo įėjimą... Ji troško, kad jis nesustotų, kad tai nesibaigtų, kad tas „pelenės‘‘ laikrodis, dar nemuštų dvyliktos valandos.... Ji  išsitiesia, visu kūnu atsisuka į jį, kad pamatytų jį užvaldytą aistros, kad galėtų vėl pasimėgauti jo tvirtu kūnu... Apsiveja jį kojomis ir prisitraukia artyn... Atsiremia rankomis ir kilsteli aukštyn visu kūnu, taip palengvindama jam kelią į ją....
„Nuodėminga... Kalta... Išdavikė...‘‘ – beldėsi mintys į Karinos galvą. Tačiau jos kūnas atmetė visus šiuos kaltinimus, leisdamas jai dar pasimėgauti šia akimirka.

-O tu drąsus... Ne kiekvienas taip elgtųsi su dama, - tai buvo pirmi Karinos ištarti žodžiai, po nuodėmingo susiliejimo.

-Su dama taip, o ištekėjusios  kitaip ir nenorėtų, ar gi ne? – Dariaus veide matyti seksualios skruosto duobutės, kada šelmiškai šypsosi.

-Jei jau taip gerai išmanai  ištekėjusių moterų psichologiją, gal žinai ką šiuo metu galvoju? – sagstydamasi  palaidinės sagas pašaipiai paklausė.

-Žinoma, kad žinau,- užtikrintai atšauna, apkabindamas ją iš nugaros. – Mes dar čia sugrįšim... – tyliai sušnabžda jai į ausį....

(Čia galite paskaityti Karinos ir Dariaus istorijos tęsinį  Mylima moteris. 2dalis )

Sekite mus ir Facebook'e: https://www.facebook.com/kkristinosblogas/

''Auksas mokykloje...''

                                   Rašinys panaudojant raktažodžius: 
dangus, automatas,sniegas, tvora, apyrankė, mergaitė, nebijoti, kaimas, įsteigti, rasos, žmogumi, palauk, grožis, jaunystė, gyvenimas, meilė, miegas, rytas, automobilis, kaina, kailiai, duona, laukti, teigti, beprotiškas, oro balionai, padange, giedruma, šešėliai, zebras. 

- Pamenu, kaip šaltais žiemos rytais reikėdavo keltis į mokyklą – ankstyvas, žvarbus rytas, girdisi kaip lauke vėjas drasko medžių šakas, gūdu lauke... Pažvelgiu pro lango kamputį, dangus tamsus, niūrus ir tik sniegas išduoda, kad žiema. Tokiu ankstyvu laiku, mums vaikams, būdavo pats saldžiausias miegas, ypač, jei ant lovos būdavo užkloti kailiai, kuriuos pasiuvo dar mano močiutė. Mama visada rytais kepdavo duoną. Dabar jau niekas nebežino, kas yra namų krosnyje kepama duona ... Nebežino jos vertės, jos tikrojo skonio... Anuomet duoną kepdavo tik tada, kai namuose nebelikdavo nei menkiausios kriaukšlelės. O dabar?... – atsidūsta senolis ir savo raukšlėta, kaulėta ranka perbraukia per skruostą. Skaudu jam prisiminti tuos laikus, kai tėvams buvo sunku išmaitinti šeimą.

-Matai, - tęsia senolis, - mūsų kaimas, tiksliau vienkiemis, būdavo atokiau nuo mokyklos, tad mes, vaikai, išeidavom su prieteme ir grįždavom su prieteme. Niekas mūsų už rankų nevedžiodavo, kaip tavęs, Matuk. Krintantys šešėliai baugindavo ir vis atsisukinėdavau per petį pažiūrėti, kai tik išgirsdavau kokį traškesį ar šlamesį... Kol daeidavau iki sekančios gryčios, jau būdavo, galima sakyti, giedruma. Prie Kopūstinų stovėjo sena, medinė, sukrypusi tvora, prie kurios aš palaukdavau Kopūsčiukų. Mažiukai jie dar būdavo, bijodavo vieni eiti, tai laukdavo kol ateisiu aš, vadinamas pravadnykas ir traukdavome visi kartu į mokyklą...

-Bet seneli, aš visai nenoriu eiti į mokyklą, - bemaigydamas rankose tabletą pasakė Matas. Berniukas buvo aštuonerių,  jam patikdavo leisti laiką su seneliu ir klausytis jo pasakojamų istorijų.

-Ir aš tada nenorėjau... – šypteli senolis, - norėjau būti kareivis. Bet kaip dabar atsimenu tėvo, tavo prosenelio, žodžius: „Palauk, vaike, gyvenimas tau duotas, kad jį prasmingai nugyventum... Ne automatas rankoj turėtų rūpėti, o įgytos žinios‘‘. 

Senolis atsikelia nuo lovos, prieina prie lango, nužvelgia nuo žemės iki dangaus, tolumoje išvysta, kaip padange sklando oro balionai... Ilgai stovėti neturi sveikatos, tad vėl grįžta prie savo lovos, paglosto anūkui galvą ir atsisėdęs porina toliau, tarytum garsiai mąstydamas...

-Dabar, kol jaunystė, tau atrodo, kad mokykla laiko švaistymas, nors iš tiesų, tik įgytos žinios tave padaro žmogumi, vaikeli. Tai ką išsineši iš mokyklos – tai grynų gryniausias auksas... Štai kokia tikroji žinių kaina!

- O kas buvo toliau, kai tu baigei mokyklą? – Matukas jau padėjęs tabletą ant lovos, atidžiai klausėsi senelio.

- O toliau buvo meilė... Grožis tada mažai kam rūpėjo, svarbu būdavo, kad mergaitė būtų darbšti, gera gaspadinė... Laukti nebuvo ko, teko pirštis ir ženytis.

Matukas trumpam suraukė kaktą, bandydamas susivokti ką pasakė senelis.

-  Tu apsiženyjei mano močiutę Valeriją?

- Tą pačią, ką gi kitą... Rasos buvo vos nukritę, kai važiavom tuoktis. Mus pirmus, veselnykus, vežė automobilis, kai visi kiti dar su ratais į bažnyčią važiuodavo.

- O, seneli, tu turėjai svajonę? Ko tu labiau norėdavai – „aipado“  ar „aifono‘‘? – rimtu veidu Matukas paklausė senelio.

Nepastebimai senolio lūpų kampučiai kilsteli, tikrai ne apie „aipadus“ ir „aifonus“ jie tada svajojo....

-Turėjau, Matuk, turėjau ir aš svajonę, tik ne tokių dalykų norėjau, kaip, kad tu turi šiandien. Labai norėjau įsteigti kaime parduotuvę. Tuo metu atrodė lyg ir gera mintis, o dabar žinau, kad tai buvo beprotiškas sumanymas. Mano tėvas galėjo teigti, kad aš galiu daugiau gyvenime pasiekti, nei turėti kaime parduotuvę. Svarbiausia, anūkėli, nebijoti ir siekti savo svajonių.

-Seneli, o kas čia per apyrankė? Kodėl čia nupieštas zebras? – pasidomėjo Matukas, radęs ant šalia lovos esančio, staliuko. Durys atsiveria ir į palatą įeina sesutė, nešina senelio vaistais.

­- O apie šitą apyrankę, aš tau papasakosiu kitą kartą, jei tik dar Dievas duos laiko... – atsakė senelis ir pajuto, kaip paskutiniai  žodžiai strigo gerklėje.

https://www.facebook.com/kkristinosblogas/

Sveiki sulaukę šv. Velykų! (2017)

Pagaliau! Kalendorinis pavasaris.... Pirmieji saulutės šypsniai ... Sužaliavo gamta. Pavasario saulutės laukiau vos pasibaigus žiemos šventėms. Ir taip gera... Ne tik lauke, bet ir viduje, širdyje. Nejučia pastebi, kad pradėjai šypsotis daugiau, renkiesi lengvesnius rūbus, o sunkius žieminius batus iškeiti į lengvus aukštakulnius. Taip ir turi būti - keičiasi ne tik gamta, bet ir mes, mūsų požiūris į gyvenimą...

Diena po dienos ir vėl sulaukiame pavasarinės šventės - Velykų. Kai kur gamta iškrėtė pokštą ir viską nuklojo baltu žiemos apklotu, o pas mane jautėsi tikros Velykos - pro langą švietė saulutė, lauke girdėjosi vaikų klegesys, o virtuvėje jautėsi ruošiamų pusryčių kvapas... :)

Pirma mintis kuri ateina pagalvojus apie Velykas - žaluma. Jos netrūko šiemet ant mano šventinio stalo - baltos tulpės, ‘’kačiukų’’ ir medelio šakelės , puoštos dekoratyviniais kiaušiniais, kurių spalva taip pat derėjo tarpusavy.

Dar vienas dalykas, kurio norėjosi šioms Velykoms - žalumos ir natūralumo, todėl šventiniam stalui pasirinkau paprastą lino staltiesę su nėriniais. Ir nėriniai dominavo visame dekore - nėrinių juostele puošta vaza, margučių pintinė, tortinė... Nėrinių juostele puoštos ir stalo servetėlės...

Jau nuo Kalėdų turėjau sau pažadą, kad jei jau neturėjau laiko Kalėdoms išsikepti sausainių, tai Velykoms tikrai kepsiu. Ir kepiau . Sunkiai, pavargus, po darbo, bet kepiau.... Nes turėjau tą viziją, kad sausainius irgi dekoruosiu “nėriniais”.

;) Spalvos vėlgi dera prie visumos : žalia, balta ir natūrali.

Margučiai... Marginti svogūnų laiškais, sėmenomis, žaliais ir rusvais atspalviais... Gražiai suguldyti ant šiaudinės rafijos, puošta žaliomis velykinėmis šakelėmis, “kačiukais” ir baltais žiedeliais....

Prie viso to žalumo, baltumo ir natūralumo, nėrinių, pirmą kartą Velykiniu akcentu tapo - avytės.... Prieš tai buvo viščiukai, kiškiai, bet dar niekad nebuvo avytės... O ir lyg tyčia parduotuvių lentynose jos pradėjo rodytis.:) Puiku! ;) Idėja įgyvendinama.:) Avytės puikavosi ant stalo, šalia velykinio medelio, o avinėlis papuošė žalią, it samanomis apaugusį, tortą.

Tokį žalią tortą dariau tik antrą kartą (tiesa, pirmas kartas buvo bandomasis) ir žinot ką - jis nuostabus! Originaliai jis vadinasi “Miško mėlynė”, bet tamsus, violetinis nuo mėlynių kremas man visai nesižiūrėjo - norėjau šviesaus, ryškaus ir gražaus torto pjūvio, todėl pakeičiau kremą į grietinėlę ir aviečių džemą. Neapsirikau!:) Labai skaniai gavosi.;) Tad variacijų su šiuo špinatų biskvitu dar bus ne vienas...:)

Pavasaris tikrai įkvepia... Kurkim, puoškim, eksperimentuokim ir džiaukimės akimirka!

Su pavasariu, Jus visus!

Su meile, Kristina

Kviečiami apsilankyti ir Facebook'e Kristinos blogas.Subalansuota moterims
Dekoro nuotraukos Šventė namuose
Maisto nuotraukos Kristinos virtuvėlė

Belaukiant šv. Velykų...(2016)

Kai tik pasibaigia šv.Kalėdos, visi pradedame laukti šv.Velykų - norisi lengvesnių patiekalų, daugiau žalumos ne tik lėkštėje, bet ir aplinkoje, tad internete ar knygose (jei dar yra tokių kaip aš) dairomės naujų, įmantresnių salotų, mišrainių... Ant palangių nejučia atsiranda prieskoninių žolelių, o pasirodanti saulutė gražiai apšviečia ir pakelia nuotaiką - pasaulis vėl bunda.

Praeitais metais būtent tai ir norėjau įgyvendinti - žalsvos ir melsvos spalvos gama vyravo ant mano šventinio velykinio stalo: melsva staltiesė, žalias “takelis’’, melsvos “kiškio ausų” formos servetėlės, perrištos siaura, žalsva juostele... Mielinės tešlos bandelė puikiai “suvaidino” pusryčių idėją, o melsvas šokoladinis kiaušinis puikiai tiko į dekorą...

Paprastumas ir kuklumas atsispindėjo ir mano velykinėje stalo puokštėje - gražiai melsvos chrizantemos puikiai derėjo su sagutės formos žaliomis chrizantemomis, bei smulkiomis baltomis gėlytėmis, kurios yra mano absoliutus favoritas.... Jos puikiai tinka visur ir visada....

Nors velykiniai margučiai ir turi būti margi, aš visgi nenorėjau margų - norėjau tik dviejų atspalvių: melsvų ir žalsvų. Mano margučius puošė ‘’kačiukai’’ ir maži kiaušinukai blizgioje spalvotoje folijoje...Ir man tokie margučiai buvo patys gražiausi ...:) Iki kitų metų margučių, aišku.:D

Visi buvo “ant bangos” su skaniaisiais prancūziškais macaroons - tad neatsilaikiau ir aš. :) Prisipažinsiu, kažkas panašaus į macaroons gavosi tik iš trečio karto... :) Bet nesėkmė manęs neišgąsdino - žinojau, kad vistiek man jie pavyks... Kažkada...
Ir štai jie, jų didenybė Macaroons. ;Žalsvi, be abejo. ;Kitaip ir nebūtų - juk melsvai žalsvos Velykos!

Norėjosi ne tik gražesnio, įdomesnio velykinio stalo, bet ir velykinių pusryčių. Ir kas galėtų būti geriau nei kiaušiniai? Atsakysiu: kiaušiniai kitaip.;) Neįprastai.

Turbūt nedaugelis iš mūsų esam taip ruošę kiaušinius. Man tai buvo kažkas nauja. Ir vietoj įprasto batono riekelės, norėjosi kažko naujo... Ir šalia kiaušinių norėjosi kažko kito, nei keptų pievagrybių ar keptų pupelių...

Tad parduotuvėje užmačiau barankėles - bagels. Jos buvo puikus pagrindas kiaušiniams.;) Ir vietoj pievagrybių - šparagai apvynioti šonine. Kuokštelis salotų ir česnakinės duonos riekelė... Tobuli pusryčiai! O jei būčiau įpjovus kiaušinį, būtų gražiai matęsis geltonas “auksas’’...

Tokios buvo mano Velykos 2016-ais metais. O šiemet jos bus vėl kitokios.... Naujos, įdomios, gražios... Ir spalvų gama kitokia nei įprastai... Ir velykinis stalo akcentas kitoks.... Pasaulis bunda ir tai įkvepia naujai kūrybai, naujiems tikslams... Su pavasariu ateina ne tik saulė, žaluma, bet ir noras kurti, daryti, atsiranda daugiau motyvacijos gyvenime....

Tad su pavasariu visus ir visas, belaukiant šv.Velykų....
Su meile, Kristina

Mus sekti galite ir Facebook'e: Kristinos blogas.Subalansuota moterims

Daugiau dekoro idėjų čia:   Šventė namuose

Daugiau maisto idėjų čia:  Kristinos virtuvėlė