Dvynės: ''Esame dėkingos už sugražintą gyvenimą..."

Gintarė ir Laura Eidukaitės (22m) - jaunutės, energingos, veiklios mamytės. Atrodo, niekuo neišsiskiriančios jaunos mamos iš kitų. Tačiau tik tie, kurie jas pažinojo nuo vaikystės, žino, kad šiandieninis įvaizdis gerokai pasikeitęs - per ganėtinai trumpą laiką, sesutėms pavyko numesti net... 30kg!
Dvynės, kilusios iš Šiaulių, bet šiuo metu gyvenančios Liverpulyje (UK), šiandien negali atsidžiaugti savo pokyčiais, tuo pačiu motyvuodamos ir kitus, kad viskas yra įmanoma... 


''Nuo pat vaikystės buvau apkūnus vaikas...''
''Nuo pat vaikystės buvau apkūnus vaikas. Neslepiu, kad mėgau skaniai valgyti. Nors buvau gana aktyvi ir labai mėgau plaukimą, svoris nekrito. Atvirkščiai -  sulaukus paauglystės, svoris tik didėjo. Jau tada nebuvau patenkinta savo kūnu ir pirmą kartą patyriau stresą dėl savo išvaizdos. Laura visada buvo už mane smulkesnė, bet paauglystės metais jai svoris šokinėjo - tai priaugdavo, tai nukrisdavo, - prisiminimais dalinasi vyresnė dvynė. 

Laura sako, kad sulaukusi pilnametystės, su drauge išsiruošė vasarą padirbėti į UK. Toks buvo planas. Tačiau atvažiavus pasirodė, kad žadėtas darbas 'išgaravo', turėjo tik stogą virš galvos ir rankose... £7. 
''Pradžioje buvo daug streso. Žadėto darbo nebuvo, pinigų - taip pat. Ačiū moteriškei, pas kurią nuomavomės kambarį, padėjusiai man susitvarkyti dokumentus ir įsidarbinti. Padirbėjus keletą mėnesių supratau, kad noriu čia pasilikti ilgesniam laikui. Pasiūliau ir sesei atvažiuoti. Su 2 mėnesių dukrele ant rankų be darbo, be galimybių dirbti Lietuvoje, nebuvo jai ten ką daryti. Suradau aš jai čia darbą, padėjau su dukrytės priežiūra, kad galėtų dirbti... ''- pasakoja Laura. 

Po kurio laiko lauktis ėmė ir pati Laura. Svoris pradėjo augti kaip 'ant mielių'. 
''Nėštumo metu mano svoris pasiekė net 90kg, o mano ūgis tik 157cm. Žinoma vyliausi, kad pagimdžius svoris nukris, tačiau taip nebuvo ir vis augo. Praėjus 7 mėnesiams po gimdymo, mano svoris buvo 83kg. Užsirašiau į sporto klubą. Nusipirkau mitybos planą. Po savaitės 'paslydau', nes viską buvo labai sunku suderinti, paprasčiausiai neturėjau tiek laiko praleisti virtuvėje''- tęsia Laura, pasisodinusi sūnelį ant kelių. 

Nuo dietų iki ligoninės...
''Atvažiavus į Angliją, po dukrytės gimimo, mano svoris nukrito iki 62kg, kas ne taip ir blogai. Tačiau atslūgus stresui ir sustiprėjus finansiškai, mano svoris šoktelėjo iki 76kg. Jaučiausi blogai, tiek fiziškai, tiek emociškai. Supratau, kad turiu kažką daryti. Išbandžiau kefyro dietą, grikių dietą, vandens dietą, 7 dienų dietą, obuolių dietą ir sąrašas tuo nesibaigia... Rytas prasidėdavo pagal planą, viskas gerai būdavo, o vakare persivalgydavau iki vėmimo, tiesiogine žodžio prasme. Griebiausi liekninančių tablečių 'Lida' .Rezultatų nebuvo. Lygiai po savaitės pradėjo vaidentis... Dar po 2 parų nemigos ir kančių, negalėjimo valgyti bei širdies permušinėjimų, atsidūriau ligoninėje ant lašelinių... ''- skaudžią patirtį pasakoja Gintarė. 
Moteris priduria, kad tuo metu žinojusi,  jog tos tabletės gali pakenkti, tačiau vistiek vartojo, nes... savęs nemylėjo.

Tačiau didžiausias lūžis buvo, kaip pati Gintarė sako, kai pradėjo lauktis sūnaus Danieliaus. Tada svarstyklės parodė iki šiol buvusį didžiausią svorį - 86kg. 
''Fiziškai jaučiausi labai blogai. Būdama 24 savaičių nėštumo, teko palikti darbą, nes tiesiog nebepajėgiau dirbti. Tuo metu sesuo jau turėjo sūnelį, mačiau kaip ji kankinosi nėštumo metu ir po jo, nusprendžiau keistis, nes tai ne vien svoris - tai mūsų sveikata.''

''Žinojau, kad tabletės gali pakenkti, tačiau vistiek vartojau... Nes savęs, tokios, nemylėjau...''

Išeitį rado Facebook'e...
Gintarė būdama 7-ame nėštumo mėnesyje, netyčia Facebooke pamatė merginą, Cassy Smith, kuri numetė 44kg, kol... buvo nėščia! 
''Negalėjau tuo patikėti! Parašiau jai ir paprašiau daugiau informacijos, kaip jai tai pavyko padaryti. Ji man suteikė informacijos apie produktus , jog jie yra visiškai natūralūs ir pagaminti iš vaisių, uogų, daržovių, kad kartu gaunamas planas ir palaikymo grupė, su begalę receptų ir idėjų. Po nesėkmingų bandymų sulieknėti, šį kartą rinkausi atsakingai ir tariausi su savo gydytoja. Ji man patvirtino, kad produktai yra saugūs vartoti iki tol, kol nebadaujama ir, kad suvartoju pakankamai kalorijų. Pasitarusios su Laura, nusprendėm  įsigyti produktus ir laikytis plano abi''- tęsia Gintarė. 
Laura priduria, kad plano laikytis buvo labai lengva: 2 kokteiliai, 2 užkandžiai ir 1 patiekalas per dieną. Gaminti stengdavosi visai šeimai ir sau pasitiekti patiekalą šiek tiek kitaip, vieną produktą pakeičiant kitu. 
''Buvom labai nustebusios, kad kokteiliai buvo tokie sotūs! Net užkandžių nesinorėjo. Boosteriai labai padėjo su porcijų kontrole, tad buvo didelė motyvacija tęsti, o ir gaminti kažką kitaip, kažką naujo buvo labai įdomu. Žmonės vis klausdavo, ar nesunku buvo atsisakyti kai kurių produktų. Nesunku, nes grupėje buvo įvairiausių receptų idėjų, net kaip pasigaminti blynus ar užkandžius, patiekalus ir ledus, net tortą. Gal todėl mums su Laura taip lengvai viskas ir ėjosi, nes valgėme ką norėjome, tik radome sveikesnę versiją.'' 

Kelias verslo link... 
Merginos teigia, kad per mėnesį laiko be galo įsimylėjo produktus ir pagaliau matėsi taip ilgai laukti pirmi rezultatai.
''Po 4 savaičių Laura jau buvo numetusi 10kg, o aš, būdama 7-tą mėnesį nėščia - 7kg. Tai buvo kažkas nerealaus! Turėjome daugiau energijos, labai gerai jautėmės, tad parašėme tai pačiai merginai iš kurios užsisakėme produktus, klausdamos, ar yra galimybė daryti tai, ką ji daro. Tuo metu apie tinklinį marketingą mažai žinojome, tačiau matydamos savo rezultatus, norėjome ir kitoms moterims padėti. Jau tą pačią dieną prisijungiau į kompaniją, kur iš mentorės Lauren gavau visus mokymus. Laura pamačiusi, kaip šiltai ir su dideliu palaikymu sutiko mane, panoro ir pati jungtis, tad tą pačią dieną aš įgijau ir naują komandos narę,''- šypsosi Gintarė. 

Merginos per mėnesį laiko iškart pasiekė pirmą poziciją. Antrą mėnesį Laura jau buvo ant antrojo pozicijos laiptelio, o Gintarė išvažiavo...  gimdyti. 
''Manau viskas vyksta greitai dėl to, kad mes nuoširdžiai mylime produktus, žinome, kaip jie mums padėjo ir tiesiog dalinamės savo patirtimi su kitais, padedame jiems siekti savo rezultatų. Dabar, kai numetėme 30kg, produktus vartojame ne dėl svorio metimo. Premium kapsulytės vienos iš produktų, kurių nevartoti neįmanoma - atsigavo mūsų plaukai, sustiprėjo nagai, pagerėjo veido odos būklė, susitvarkė virškinimas, padėjo su pilvo pūtimu, pagerėjo miego kokybė, daugiau energijos. Geriausia yra tai, kad galime pasirūpinti ir savo vaikų sveikata, nes užsisakius premium kapsulytes sau, vaikai vaisių, uogų, daržovių vitaminus guminukų pavidalu gauna nemokamai! Mūsų vaikučiai be galo mėgsta tuos guminukus, o mes esam užtikrintos, kad jie gauna 30-ties įvairių uogų, vaisių, daržovių porciją kiekvieną dieną, todėl mes nežinome, net kas yra sloga... '' - atvirauja pašnekovės. 

''Nors numetėme svorį kiek norėjome, produktų visiškai neatsisakome. Kokteilius vartojame kai neturime laiko gamintis, dažniausiai tai būna pusryčiai, arba labai patogu dėtis į darbą. Jeigu turime 'cheat meal'(patiekalas ne ant plano) arba išeiname su šeimomis pavalgyti kitur , tada išgeriame Boosterį prieš maistą. Be galo smagu, kad iš kokteilių pudros galima pasigaminti sveikus ledus, kas vasarą idealiai tinka kaip desertas, blynus, kitus desertus. Bet skaniausi tai šokoladiniai keksiukai su šokoladine kokteilių pudra.''

Merginos pataria, kad svarbiausia atrasti maistą, kuriuo galėtumėte džiaugtis ir mėgautis, bet būtų sveikesnis. Keli maži pakeitimai gali padaryti didelius pokyčius. 
''Gerkite daugiau vandens - jei sunku išgerti 2 litrus, pradėkite nuo stiklinės per dieną. Bulves kartais pakeiskite saldžiomis bulvėmis, vietoj 'take away' picos - ją pasigaminkite namuose. Bet manau svarbiausia, nesistengti laikytis dietos. Tai turėtų tapti jūsų gyvenimo būdu. Nenorėkite visko pakeisti per vieną dieną - tai bus labai sunku. Valgymo įpročius keiskite pamažu mažais žingsneliais. Pakeitus net vieną ingredientą galima padaryti didelį skirtumą. Žinau būna dienų ir jūs važiuojate į svečius, būna, kad jūs turite svečių, tačiau viskas gerai kol su saiku. Tokiais atvejais, tiesiog kitą dieną daugiau vandenuko reikėtų išgerti...''

Ateities planai...
Tiek Gintarė, tiek Laura neslepia, kad ateitį sieja su šia kompanija. Juolab, kad kompanija plečiasi ir šiuo momentu dirba 26-iose šalyse.
''Dirbsime ir sieksime aukščiausių pozicijų, nes kiekviena mūsų tai gali padaryti ir kompanija tai duoda. Važiuojame į kompanijos seminarus, matome kaip kas pusmetį moterys pakyla iki aukščiausio pozicijos lygio ir savo sėkmės kelione ant scenos dalinasi su kitomis moterimis, kas yra pati didžiausia motyvacija tęsti tai ką darome ir niekada nepasiduoti. Kaip kompanijos atstovas UK sakė: ''jei norite mesti - meskite. Šiandien. Rytoj vėl kibkite į darbus... :) '' 
Ši kompanija mums davė labai daug - ne vien papildomą pajamų šaltinį, bet darbą iš namų, kad galėtume būti namuose su savo mažiukais. Šios kompanijos dėka mes augame, tobulėjame, esame stipresnės tiek morališkai, tiek fiziškai, tiek ir finansiškai. Tikime, kad viskas gyvenime duota ne veltui, tereikia nepraleisti galimybės kai ji duota,''- sako Laura. 

Gintarė priduria, kad labai svarbus šeimos, artimųjų palaikymas. Anot jos, jos vyras buvo labai skeptiškas tiek pačia kompanija, tiek jos produktais. 
''Jis netikėjo, kad man, sakydavo, kad tai nesąmonė, kad man nepavyks numesti svorio. Ne kartą teko girdėti tokius žodžius... Tačiau aš įrodžiau, kad tai įmanoma, kad tai veikia. Laurai pasisekė labiau, jos vyras nuo pat pradžių buvo labai palaikantis, atviras naujom galimybėm, būna, net pasidalina kokiomis idėjomis, tačiau pats jungtis į komandą dar nedrįsta, ''- šypsosi Gintarė. 

 ''Tikime, kad viskas gyvenime duota ne veltui, tereikia nepraleisti galimybės kai ji duota''

 Patiko? Spausk Like ir dalinkis su draugais! 
Daugiau informacijos apie švarų mitybos būdą galite rasti čia: ŠVARUS LIEKNĖJIMAS. Clean slimming

  

Storos lietuviškos vestuvės... Ar dar gyvos tradicijos?

Vestuvės...  Žodis tas pats, svarba to žodžio - ta pati, o pačios vestuvės keičiasi kaip metų laikai. Vos tik  išgirdus šį žodį iš artimųjų ar draugų lūpų, širdį užlieja patys gražiausi ir tyriausi jausmai, o paskui, tam vidiniam džiaugsmo šurmuliui praėjus, pasipila klausimai: kokio stiliaus bus vestuvės? Kur švęsit? Kas bus vestuvių vedėjas? Kas planuos vestuves?Kas rūpinsis saldaus stalo desertais?
Tačiau ne visada vestuvės buvo tokios puošnios ir prabangios kaip dabar. Prieš gerus 30 metų viskas vyko daug paprasčiau.  Vestuvės tai vestuvės, jos daugmaž būdavo švenčiamos vienodai. Dabar norėčiau atsukti laiką atgal, į kokius 1989-uosius  ir parodyti jums kokios buvo storos, lietuviškos, tradicinės vestuvės mano akimis...

Užaugau kaime, Pakruojo krašte. Vestuvės kaime - tai būdavo ne tik vestuvės artimųjų ir giminių tarpe, tai būdavo - kaimo vestuvės. Būdavo sukviesti visi aplinkiniai kaimynai, o kas likdavo nekviesti pirmas dvi dienas, ateidavo trečią dieną ant 'vestuvių pyrago'. 
Gal buvau kokių 8 metų, kai pirmą kartą teko dalyvauti giminės vestuvėse. Iki tos dienos, nežinojau kas tai yra ir kaip tai atrodo, tačiau nuo to momento kažkas pasikeitė (nebūčiau mergaitė...).
Pradėkime nuo to, kad į vestuves, būsimi jaunavedžiai, tada kviesdavo asmeniškai atvažiavę pas kiekvieną į namus. O pamenu vieną atvejį, kai į vestuves kvietė abu jaunosios tėvai, o ne jaunavedžiai. Anot jų, kas kelia vestuves, tas ir kviečia. 
Kitas 'opus' dalykas buvo - vestuvių dovana. Ką gi dovanosim jauniesiems?  Paveikslą? Puodų rinkinį? Pietų servizą? O gal dulkių siurblį? Įdomu ką pasakytų šiuolaikiniai jaunavedžiai, jei kas ateitų pasveikinti su tokiomis dovanomis... O tada tai buvo normalu ir visi džiaugėsi.
Penki gvazdikai ir atvirutė jaunajai, dovana jaunajam ir butelis 'šnapso' vestuvių stalui - vestuvėms pasiruošta!

Matot tą baltą sijono trikampį už mano a.a tetės kojų? Tai aš. Vestuvių svečias. Atvažiavus į vestuves, pirmą kartą susidūriau su prie kelio, kiemo priekyje, pastatytais šventiniais vartais, dar kitaip vadinamais - bromu. 
Bromas - tai medinis rėmas, apipintas ąžuolo šakelėmis, puoštas tampomo popieriaus juostelėmis, gyvomis gėlėmis ar balionais. Ir štai, mums žengiat pro bromą, muzikantai mus sutinka grodami svečių sutikimo maršą (tas maršas ir po šiai dienai sukelia drugelius pilve).
Piršlių pristatomi jaunoji ir jaunikis, pamergės ir pabroliai. Pabroliai įteikia pamergėms gėlių puokštes, pamergės pabroliams į švarko atlapą įsega gėlytes (gėlytės būdavo tos pačios spalvos kaip ir suknelės, taip 'pažymėdamos' savo porininkus).

O toliau dar įdomiau. Ant medinio suolo lauke, susėdę, kažko laukiantys tėvai. Paskui pasirodo nuotaka - visa balta, graži (ir jau jaučiu, kaip aš jai pavydžiu tos gražios ilgos suknelės, o laukti dar tiek ilgai...). 
Kartu su jaunikiu atsiklaupia prieš tėvus, jie juos peržegnoja, pabučiuoja (o gal jie bučiavo tėvams ranką?) ir matau, kaip visi ašarojasi. Nu rimtai, kas čia dabar? Ko čia verkti? Juk ne laidotuvės?! Žiūrėjau į  svečius ir mačiau, kaip moterys nosinaite valėsi akis. Niekaip tada nesupratau, ko jos čia verkia (atsakymo, kad verkia iš džiaugsmo - juolab nesupratau. Koks čia džiaugsmas, jei reikia verkti?)

Jei dabar vestuvės vyksta prabanga tvyskančiuose viešbučiuose ir rūmuose, su atskirais apvaliais stalais, daugybe žvakių ir floristiniais dekorais, tai tada vestuves švęsdavo namuose, arba palapinėse, pastatytose kieme. Mediniai stalai, uždengti baltomis staltiesėmis, mediniai suolai (kokios dar kėdės palapinėse?!). Tiek palapinės įėjimas, tiek vidus būdavo puoštas tampomo popieriaus 'girliandomis' ir gėlėmis, balionais. Palapinės sienos būdavo 'dekoruotos' šmaikščiais vestuviniais plakatais, saržais. Lėkštutės, stalo įrankiai, stiklinės ir stikliukai, servetėlės, vazos (paruoštos pamerkti iš svečių gautas gėles) - vat ir visas tuometinis stalo dekoras. Tais laikais, vietos ant stalo neužtekdavo maistui padėti , kur jau bekalbėti apie kažkokias stalo dekoracijas.

Iš palapinės galo, garbingiausioje vietoje, kur sėdėdavo jaunieji, būdavo pakabintas lininis austas rankšluostis, su iš rūtų išpintais vardų inicialais. 
Ant stalo puikuodavosi didingieji šakočiai, kurie būdavo net 60cm aukščio, su ilgais 'ragais' ir žinoma, tortai. Jau dabar turbūt niekas nežino, kad šakočiai tada turėdavo ir kitokią paskirtį, apart valgymo. Antrąją vestuvių dieną, nusegus rūtų vainikėlį nuo jaunosios nuometo, jį padėdavo  ant lėkštelės ir uždėjus ant šakočio, vainikėlį sudegindavo. Tai tam tikra prasme, šakotis būdavo kaip koks aukuras. Kitose vestuvėse esu mačius, kaip šakotis pasitarnavo darant 'laimės šulinį', iš kurio, už juostelės, svečiai išsitraukdavo kažkokią nedidelę dovanėlę.

Paskui laukdavo kada grįš jaunieji. Mums, vaikams, būdavo paduota šiek tiek papuošta virvė keliui tverti, kad gauti saldainių iš vestuvininkų. Tuo tarpu pačių vestuvininkų laukdavo virtinė išbandymų: ant bromo pakabinto obuolio valgymas (aišku, aš turėjau išgauti atsakymą iš mamos, kam tas obuolys čia kabo), malkų kapojimas, rąsto pjovimas, lėlės maudymas ir vystymas, jaunosios nešimas per 'tiltelį' ir lėkštutės sudaužymas - o tada žiūrėdavo: kiek šukių - tiek vaikų bus, sakydavo. Tėvai pasitikdavo vaikus su duona ir vandeniu (nesuprasdavau šito - juk yra mėsos, tortų, o čia duonos duodavo?). O įėjus į palapinę, juos pasitikdavo stalą užsėdę persirengėliai, su savais jaunaisiais ir piršliais. Kad išsipirkti stalą, vestuvininkai turėdavo 'pakloti' savo gėrybes: saldainius, šampaną ir kitokius alkoholinių gėrimų butelius.
Tais laikais, visą vestuvių šventę vesdavo ne samdyti vedėjai kaip dabar, o svočia ir piršlys. Net ir muzikantai mažai tada padėdavo, jų darbas būdavo groti, kad svečiai kuo daugiau šoktų, kad būtų 'smagi veselė'.

O didžiausias ir atsakingiausias darbas būdavo vestuvių šeimininkių - pamaitinti apie 60 žmonių - ne juokas...  Neskaitant visų šaltų patiekalų ant stalo, jos dar ir patiekdavo tris karštus patiekalus per vakarą! 
Kadangi mama padėdavo šeimininkauti, turėdama progą, akimis mokinausi iš šeimininkių, kaip patiekiamos karšto lėkštės, kaip padaromi patiekalų papuošimai ir su didele nuostaba stebėjau 'viščiukų' ir 'paršiukų' gaminimą.
Kalbant apie vestuvinę atributiką, jei šiais laikais dar kas daro vestuvinius žurnaliukus, laikraštukus, tai dabar jie gražiai sumaketuoti, spalvoti, atspausdinti ir atrodo, kaip tikri žurnalai. O tada, vestuvinė atributika buvo daroma kur kas paprasčiau: tekstai įrašyti ranka, įklijuoti iš žurnalų iškirpti paveiksliukai. Štai jums ir vestuvių laikraštukas.

Kitą dieną, muzikantai vėl sutikdavo svečius grodami maršą. Jaunoji vilkėdavo paprastesnę baltą ar šviesią suknelę, tačiau vis dar segėdavo jaunosios nuometą. Pagal antros dienos scenarijų, svočia nusegdavo nuometą ir uždėdavo vyriausiai pamergei, su užuomina, kad sekančios vestuvės - jos (šiomis dienomis, tai daroma metant jaunosios puokštę). Praradusi 'jaunosios' statusą, jaunamartė iškart įgyja 'namų šeimininkės' statusą, kuomet nuometas pakeičiamas skarele, užrišama prijuostė, įteikiamas kočėlas.

Bene pati įdomiausia ir žaismingiausia antros vestuvių dienos dalis - pamergių grobimas, svočios vežimas gelda, piršlio korimas, bet apie viską nuo pradžių. 
Tuo metu jau teko būti jauniausia pamerge, kai nesupratau kas vyksta - mane piršlys įgrūdo į kažkokį rūsį. Iš pradžių išsigandau - juk  niekas nebuvo perspėję, kad vestuvėse vyksta pamergių grobimas (nors dabar kai pagalvoju, darosi aišku, kodėl mano pabroliukas nė per plauką manęs nepaleisdavo).  Bet kai giliau rūsyje pamačiau ir kitas pamerges bei pačią jaunąją, supratau, kad jaudintis neverta. Visos mes čia likimo draugės .... 
Kaip ir kuo pabroliai bei jaunikis turėjo išsipirkti, kad mus atgautų nežinau, bet džiaugiausi, kad mus 'išlaisvino'. 
Tik vienose vestuvėse teko matyti kaip kaimo gatve, pabroliai tempė geldoje įsodintą svočią - kaip, kodėl ir už ką tuo metu taip ir nesužinojau... Tik paskui pabroliai atnešdavo didžiulį svočios tortą, vadinama karvojumi, kuriame būdavo padarytos 5 skylės ir įstatyti 5 šampano buteliai. 
Tuo tarpu piršlys persirengia. Tą kart jis patapo moteriške. Pabroliai su muzikantais, radę jį paupyje, pertempia namo. Piršlys draskosi, rėkia kad 'ją prievartauja', kad žmonės gelbėtų, kad nekaltą moteriškę užpuolė, tačiau greitai prisiduodavo, kai yra piršlys melagis ir būdavo teisiamas muzikantų - budelių. Piršlys išklausydavo savo budelių kaltinimus, o paskui sakydavo savo kalbą, vadinama piršlio testamentu. Po testamento, budeliams imant piršlį vesti karti (baisu ir pagalvoti, kaip graži šventė gali prieiti iki tokios pabaigos?! ), jaunoji užmeta jam lininį rankšluostį, taip išgelbėja jį nuo korimo. Tuo metu pakariama padaryta piršlio iškamša (vis dar šiurpoka būdavo vaikams tai matyti..), o piršlys visus vaišina 'piršlio krauju' (alkoholinis gėrimas). 
Vestuvių pabaigą vainikuoja piršlių apdovanojimai: moliniais vestuvių medaliais apdovanojami tėvai, muzikantai, nepamirštamos ir šeimininkės, pabroliai ir pamergės su specialiomis nominacijomis.
Ir paskutinis tradicinių vestuvių akcentas būdavo - bromo nešimas. Vestuvės baigtos, mergina ištekinta... Pabroliai paėmę bromą nešdavo per kaimą į kitus namus, kur turėtų būti sekančios vestuvės.

Ech, kokie buvo laikai... Nors nuskambėjo lyg man būtų 60 dabar (o ne perpus mažiau), visgi tokios vestuvės kelia nostalgiją. Kažkaip smagios būdavo tos kaimiškos vestuvės. O jei dar vestuvės pas kaimynus! Tai beveik kaip namuose... 

Su laiku pasimirš tikrosios lietuviškų vestuvių tradicijos, jaunoji karta nebežinos kam būdavo auginamos rūtos, kam buvo reikalingas rūtų vainikėlis, kas tai yra piršlys ir svočia, piršlio korimas, svočios karvojus... Nesupras, kaip galėjo vestuvės būti švenčiamos kieme pastatytoje palapinėje. Ir kas svarbiausia, jiems jau neteks patirti to vaikiško tyro džiaugsmo gauti saldainių, užtvėrus kelią vestuvininkų mašinoms...
Senąsias tradicijas ir vertybes keičia naujos mados, diktuojamos pasaulio.  Piršlius keičia vakaro vedėjai, muzikantus - didžėjai... Maistą ant stalo keičia žvakės ir dekoras, o dovanas - pinigai.
Taip, kaip aš žiūrėjau į mamos laikų vestuvines nuotraukas su nuostaba, taip ir mūsų vaikai žiūrės į mūsų nuotraukas, nesuprasdami, kad taip iš tikrųjų galėjo būti švenčiamos vestuvės. Storos, lietuviškos, tradicinės vestuvės...

Su meile, Kristina


Patiko? Dalinkitės ir sekite mus ir Kristinos blogas.Subalansuota moterims.



(p.s nuotraukos iš asmeninio archyvo)

Valentino diena ... komercinė šventė???

Šiemet, kaip ir kiekvieną vasarį, parduotuvių lentynas užliejo raudona spalva. Taip, artėjo šv.Valentinas, Meilės diena... 
Vieni pasakytų, kad tai įsimylėjusių porų diena, kiti, kad tai iš vis paaugliams skirta diena, treti - kad tai tik eilinė komercija, 'išlupti' kuo daugiau pinigų iš pirkėjų... 

Net nedarant apklausos, galėčiau teigti, jog 80% švenčiančių šią dieną, yra moterys... 
Tuo tarpu vyrai, dauguma jaučiasi įpareigoti sveikinti savo mylimąsias. Kodėl? 
Vienas iš paprasčiausių atsakymų (ką aš pavadinčiau tiesiog 'atmazu') yra - tai komercinė šventė, per kurią kainos sukyla dvigubai. Pavyzdžiui, dar sausio mėnesį raudonų rožių puokštė kainavusi 10 svarų, Valentino dienos proga, kaina šoktelėjo iki 15-20 svarų. Ir dažniausiai vyrai aikčioja: už ką mokėti??? 

Mes, moterys, į šią dieną žiūrime visai kitaip. Nebūtų nusikaltimas pasakyti, kad žiūrime 'pro rožinius akinius'. 

Nesvarbu kokio mes amžiaus, visos mes norime meilės, dėmesio, gėlių, dovanų...  Ir jei atsiras moteris, kuri pasakys, kad visa tai niekis, kad jai nieko nereikia, tai ne todėl, kad jei 'nereikia', o todėl, kad ji jau pamiršo, kas yra iš vyro gaunamas dėmesys, gėlės, dovanos... Tiesiog metų metais nerodomas dėmesys 'nugludino' tą poreikį ir tai tapo normalu...

Taip taip, šiais laikais moterys stiprios, savarankiškos, gali sau ir gėlių, ir dovanų pasidovanoti, ir jos ŠAUNUOLĖS, tačiau širdies kamputyje prisipažins,kad  vis gi maloniau gėlės gauti, kai dovanoja mylimas vyras.

Turbūt dauguma iš mūsų, vos tik artėjant Valentinui, planuojame ir ruošiamės šiai dienai: gaminame vakarienes žvakių šviesoje, dengiame stalą, balionai, širdelės, perkame ir pakuojame vyrams dovanas... Tačiau - ar vyrams tai tikrai to reikia??? Ar visa tai darome dėl savęs, prisidengusios ''ruošiu vyrui..." fraze?

Toks jausmas, kad tai vyrai silpnoji lytis ir turime JIEMS daryti staigmenas, vakarienes ir t.t. Juk turėtų būti atvirkščiai - tai MUMS, moterims, yra širdį glostanti diena, tai MUMS reikia tų šventinių stalų, žvakių, balionų ir rožės žiedlapių miegamajame, ne vyrams!

Tiesiog, žinodamos, kad mažai yra tokių vyrų, kurie galėtų visa tuo pasirūpinti, mes visa tai daromės pačios: susikuriame tą idilę, tą romantišką aplinką, nes kaip sakoma, kas ''pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats...''.

Kita vyrų priežastis (vėl pasikartosiu - 'atmazas') yra tas, kad jie sako, jog "aš tave myliu kiekvieną dieną, ne tik per Valentiną''. Rimtai? O jei 'mylėsit' ir parodysit ekstra dėmesį būtent šią dieną, tai jau bus per daug??? Tai jau viršys jūsų dėmesio limitą? 

''Aš nesiruošiu mokėti už gėlių puokštę 25 svarus, vien dėl to, kad tai Valentinas! Ji dar turi gėlių  nuo praeito savaitgalio. Plius, daviau pinigų atostogoms, ko dar reikia? ''- gavau tokį atsakymą iš kolegos darbe. 
''Ne, niekada nieko nedovanoju...'' - buvo atsakymas kito bendradarbio. 
Labiausiai nuliūdino ne tai, kad nešvenčia Valentino dienos, o todėl, kad vyrai 'nupigina', neįvertina savo antrų pusių...  Ne veltui yra nusistovėjusi nuomonė, kad vyrai gėles perka kai yra 'prisidirbę'... Liūdna. 
Pabrango gėlės ar ne, juk ne tame esmė. Nejau jūsų moteris neverta tų kelių papildomų svarų? 

''Kad moterys nori brangių dalykų, sugalvojo vyras, kuris negali sau to leisti" - prisiminiau matytą pasakymą. 
Vyrai, niekas jūsų neprašo mersedesų, deimantų ir kelionių... Užtenka ir vienos rožės žiedo, mėgstamų saldainių dėžutės, kad ir to vaikiškai nominuojamo pliušinio meškučio...  Na mylėkit jūs mus ir tą vieną, meilei skirtą dieną, ne tik ''visus metus''!!!
Ar kada pagalvojote, kaip jaučiasi jūsų antroji pusė, kuomet visas pasaulis švenčia šią dieną, o ji nieko negavo, nes dar nenuvytę prieš savaitę pirktos gėlės? Aš galiu jums atsakyti - NEMYLIMA. NEĮVERTINTA. NEREIKALINGA.

Tai ar Valentino diena komercinė šventė? 
Man asmeniškai tai įtakos neturi. Aš perku, nes perku mylimam žmogui. Aš myliu ir ta diena man ypatinga. O kodėl neturėtų būti? 
Vien dėl to, kad myliu kiekvieną dieną, neturėčiau tos dienos atsisakyti. Juk ji ir yra VIENA IŠ TŲ DIENŲ METUOSE, kada sakome, jog mylime kiekvieną dieną... 
Tai kodėl praleisti tą dieną? Juk Kalėdoms irgi perkame dovanas, bet juk nebūtinai laukti Kalėdų, kad kažką padovanoti artimam, mylimam žmogui? Tačiau ar įsivaizduotume Kalėdas be dovanų? Ne. Tai kodėl Valentino diena turėtų būti kitokia?

Jei vyrams ši diena nereikšminga, mieli vyrai, darykit ją MUMS, dėl MŪSŲ... Parodykite dėmesį jau nuo pat ryto kavos puodeliu, šokoladu, atviruku... Paruoškite vakarienę, padenkite stalą, padovanokit tų 'pabrangintų' gėlių, ar sukurkit romantiką miegamajame... Ne sau - dėl jos... 
Mylėkime vienas kitą ne tik 'ištisus' metus, bet ir šią, vasario 14-tą dieną!!! 

Su meile, Kristina



Sekite mus ir Facebooke: Kristinos Blog'as. Subalansuota moterims