Dar būdama mokykloje, anglų kalba man mažiausiai rūpėjo. Nors ir stengiausi, ''krimsti'' ją man buvo sunkoka... Ir kai vieną kartą anglų mokytojos paklausiau: ''o kam mums ta anglų kalba?'', ji atsakė: ''o jeigu kada išvažiuosite dirbti ar gyventi į Angliją?"
Nu taip, net suprunkščiau mintyse, AŠ!?... į Angliją?! Sostinėje nesu buvus gyvendama savo šalyje, o dabar, matai, gyvensiu užsienyje...
Ačiū Jums, Mokytoja, kad spaudėt mus mokintis, bent jau su kažkokiais anglų kalbos pagrindais išėjom...
Gyvenau sau kaime - ir vargo nemačiau. Patiko ta kaimo ramybė, gamta, laisvės pojūtis... Niekada netraukė miesto ūžesys. Neketinau ''sparnų kelti'' iš savo šalies. Bet...
Kai mano draugė pirmąkart prabilo apie galimybę išvažiuoti į užsienį pagal mokyklos programą, manęs ta idėja nežavėjo. Iškart baiminausi - kas?, kaip?, kur?... O jeigu nemokėsiu, o jeigu nesuprasiu? Bijojau važiuoti į nežinią...
Tačiau atėjo diena, kai turėjau palikti savo namus ir jaukiai miegantį savo dviejų metukų sūnelį... Širdis plyšo iš skausmo, pagalvojus apie jį - jis saldžiai miega ir nežino, kad prabudęs jau neras mamos... O blogiausia, kad dar ilgai jos nematys...
Mintyse buvo tik viena - išvažiuoti, užsidirbti ir grįžti. Būtinai grįžti.
2004 metų, birželio 26 dieną, pakilo mūsų lėktuvas į nežinią...
Nors tai nebuvo visiška nežinia - važiavom pas brolį, kuris pasiūlė darbą.
Vos nusileidus lėktuvui, pasijutau, kaip kitoje planetoje - tiek 'įvairaus plauko' žmonių vienoje vietoje neteko matyti...
Nesėkminga man buvo pirma kelionė į UK... Greitai buvom apvogti ir likom be cento kišenėje... Nei maistui, nei gėrimui, nei tualetui... Tada greitai supratau, kad anglų kalba mokoma mokykloje ir anglų kalba čia, Anglijoje - visiškai skirtinga...
Kol laukėm atvažiuojančio brolio, uždarė 'Viktorijos' autobusų stotį ir toliau laukėme lauke.
Ko tik aš nemačiau!
Čia ''virė" naktinis gyvenimas... Mamos, su mažais vaikais, su vežimėliais... Naktį...? Mašinos, muzika... Toks jausmas, kad Londonas gyvas ''24/7''.
Kažkas priėjo prie mūsų ir pasakė, kad jei neturime kur eiti, galime eiti ten, po tiltu, ranka pamojo ir parodė, neva, ten visi eina...
Rimtai? Čia tas užsienis, kur visi važiuoja pinigų ''kalti''? Čia tas svajonių Londonas, apie kurį visi svajoja?
Pirmas darbas Anglijoje. Didžiuliai gėlių šiltnamiai. Kai man pasakė, kad darbas bus prie gėlių, aš kažkaip iškart įsivaizdavau, kad dirbsiu prie savo mėgstamiausių gėlių - rožių. Ir koks buvo tuo metu nusivylimas, kai neradau nieko kito, kaip tik tūkstančius....chrizantemų!
Chrizantemos??? Kurgi tos mano ''pažadėtosios'' rožės?
Juk iki šiol, chrizantemos buvo laikomos kapinių, laidotuvių gėlėmis. Ir kas jas gali pirkti?
Nepatiko man UK, vis traukė namo... Pas savo sūnų... Verkti norėjosi, kai pagalvodavau, kad dar ilgai ilgai aš jo nematysiu...
Televizorius kalbėjo angliškai, eismas kita puse, o jau maistas... Kas per batonas!? Kažkoks celiuliozės gabalas. Nepalyginsi su lietuvišku.
Koks būdavo džiaugsmas, kai nuvažiavus į vokišką parduotuvę ''Lidl'', rasdavome panašių produktų į lietuviškus: saliami dešra, juoda grūdų duona, šiltnamiu kvepiantys pomidorai...
Tuo metu viskas būdavo wow, nes nei lenkiškų, nei lietuviškų parduotuvių mūsų krašte nebūdavo...
Darbe, mes buvome niekas kitas, kaip pigi darbo jėga. Šiuolaikiniai vergai. Iš pradžių dirbome neoficialiai, pinigus gaudavome vokeliuose. Kuo daugiu padarydavome - tuo daugiau duodavo darbo. Jei iš pradžių ''bausmė'' būdavo dirbti be išeiginių, tai paskui menedžeris perprato, kad lietuvių taip ''nenubausi'' - ''bausmė'' būdavo nedirbti... Kai kiti darbuotojai sulaukę laisvos dienos važiuodavo į miestą, prie jūros, mes eidavome prašytis darbo, nes tikėjau, kad kuo greičiau užsidirbsim, tuo greičiau grįšim namo... Juk aš vaiką palikau ne tam, kad atvažiavusi pati pramogaučiau...
Dirbom ir taupėm. Labai TAUPĖM. Pirmą kartą ledų sau leidom po gero pusmečio. Nieko nepirkom ir niekam neleidom. Savaitei išleisdavome 40svarų, dviems asmenims. Pirkdavome pigiausią maistą ir tik tai, kas tikrai būtina. Kada gyveni namelyje, vadinamame karavane, neturi mašinos, telefonų, draudimų, sąskaitų ir visi gauti pinigai tavo - netruko susitaupyti.
Tačiau iki grįžimo namo dar buvo toli.
Su didžiausiu džiaugsmu sulaukiau dienos, kada pakavau lagaminus - namo. Tačiau, tik atostogų...
Ne veltui sakoma, kad apetitas auga bevalgant... Pripratau prie žmonių, prie jų malonaus, dėmesingo bendravimo, prie aplinkos, prie pastovių pajamų. Žinojau, kad Lietuvoje tokių pinigų aš neuždirbsiu. Pripratau ir prie angliškos televizijos ir to ''celiuliozinio'' maisto... Sužinojau, kokia mėsa yra ''lamb'' (aviena) ir kuo skiriasi miltų mėlyna ir raudona pakuotės...
Dirbau daug ir ilgai. Kaip sakoma, ir šuo pripranta kariamas. Buvo ir toks laikas, kada 3 mėnesius pradirbau be laisvų dienų, dirbdama po 10 ir daugiau valandų kasdien.
Ir tik po to, kai dar po dviejų metų atsivežiau sūnų, gyvenimas susistatė į vietas...
Ech, pripratau prie geresnio gyvenimo... Galėjau sau leisti daiktus, dėl kurių Lietuvoje būtų reikėję taupyti... Patiko kitoks gyvenimo būdas - užrakinai duris ir išvažiavai.... Jokių daržų, jokių gyvulių, jokios namų ruošos... Tai ne prabanga - tai gyvenimo kokybė...
Pamažu pradėjau suprasti, ką kalba ta 'angliška dėžė', vadinama televizoriumi, pradėjau žiūrėti serialus, laidas, filmus.
Nebestebino, kai matydavau parduotuvėje žmones perkančius chrizantemų puokštes - nes pasikeitė suvokimas, jog pasimerkti gėlių namuose - tai ne prabanga...
Nebestebino pasitempusios senjoros - nes iki šiol buvau mačiusi tik suvargusias Lietuvos moteris...
Čia - tu gali gyventi. NORMALIAI gyventi!
Čia neteko matyti senjoros, dėvinčios skarelę ant galvos - jos visos pasitempę: nagai sutvarkyti ir nulakuoti, pirštus puošia auksiniai žiedai, o rankas - apyrankės ar laikrodžiai. Ausyse auskarai, makiažas, padažytos lūpos ir .... bateliai, su pakulne. Pažiūrėjus pagalvojau, kad jei aš taip atrodysiu būdama jos amžiaus, galėsiu sakyti, kad atrodau super. Maža to, jos visos dar ir vairuoja!
Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio, kad ir kur tai bebūtų, tai gyvenimo kokybė bei
algos ir kainų santykis.
Dar ilgai atvažiavusi parduotuvėje ''ieškodavau'' kas negerai su preke, kai matydavau akciją ''2 perki, o 3-čias nemokamai''. Juk Lietuvoje tokių stebuklų nebūna!
Arba išpardavimas, kai lieka ''tik'' keletas mėnesių galiojimui... Tuo tarpu ''Maximoje'' mačiau prekę su pasibaigusiu galiojimu vis dar kaip ''akcijinę'' prekę...
O koks gėris buvo, kai atradome parduotuvę ''Poundland'' - kur viskas po svarą. Aš dar net pardavėjos paklausiau, ar tikrai čia viskas kainuoja tik 1svarą ...
Lietuviškam būdui sunku buvo suprasti, kad anglai už viską dėkodavo ir atsiprašinėdavo. Net jei ir mano kaltė, jis visada atsiprašys, kad pasimaišė man po kojomis. O jau su tais jų ''thank you'' - dėkoja visur, už viską ir po kelis kartus... Juk mes, lietuviai, pripratę eiti per kitų galvas, stumdytis, neišspausim šypsenos ar gero žodžio, o paburnot - patys pirmi.
Sunkiai man vertėsi liežuvis, kai turėdavau pasakyti ''ačiū'' - už nieką! Bet išmokau...
Sunku buvo su pirma žiema Anglijoje. Gruodžio mėnuo, nors didelio šalčio ir sniego nėra, tačiau kaip pridera žmogui iš Lietuvos, ''apsišarvuoju'' kepure, pirštinėmis, šaliku - na juk žiema gi! O anglai vaikšto su... šortais! Kas su šortais, kas su striukėm. Tačiau pirštinės ir šalikai - nesuprantamas dalykas jiems. Dar keisčiau, kai pamačiau kūdikį plika kojyte. Gruodžio mėnuo!!!
Tuo tarpu, po kelių metų, pati grįžusi į Lietuvą žiemą, vaikščiojau kaip tikra anglė - be pirštinių ir kepurės, prasagstyta striuke.
Čia niekas į tave nežiūrės, jei išsiskirsi iš minios savo šukuosena, apranga, išvaizda. Čia niekas į tave pirštu nerodys ir nebus kandžių komentarų. Tiesiog, čia priimta, kad visi žmonės skirtingi, visokių reikia ir tai yra normalu.
Kitokios čia ir mokyklos - juose vaikai pilnai aprūpinami visomis reikalingomis priemonėmis, nesineša namo sunkiausių kuprinių, nes viskas paliekama klasėje. Sakysit, o kaip namų darbai? Pradinėse klasėse, jie tik kartą per savaitę. Du lapai - vienas anglų kalbos, kitas matematikos. Vaikams turiu nupirkti uniformą ir sportinę aprangą su kuprine. Viskas. Jokių ilgiausių sąrašų, jokių didelių išlaidų... Mokykla - tai vieta, kur vaikai noriai eina į mokyklą, be baimės, kad kažko nepadarė, ar kažko neišmoko.Ir jei jie nepadarė namų darbų per savaitę laiko, jie tai padarys mokykloje. Viename klasės susirinkime mokytoja pasakė: " jei vaikas nenori daryti namų darbų - neverskit jo per prievartą, negadinkit jam nervų ir nesigadinkit sau. Tam yra mokykla ir čia jis padarys, jei ko nespėjo. Juk jūs irgi darbo nesinešate namo.''
Kitą kartą, sušvitus pavasario saulutei, vietoj namų darbų buvo įrašyta: ''eikite žaisti į lauką, važinėkitės dviračiu, mėgaukitės saulute''.
Va į tokią mokyklą ir aš mielai eičiau!
Čia vaikas yra asmenybė, o ne aklai kalantis robotas. Čia vaikai skatinami ir giriami, o ne peikiami prieš visą klasę... Čia vaikai mokosi per užsiėmimus, darbus, o ''sausai kala'' iš knygos...
Dažnai tenka girdėti pašaipas apie emigrantus, esą visi gyvena sulindę į vieną namą, visi sukišti į fabrikus arba braškių laukus, kur nereikia didelio mokslo dirbti fizinį darbą, kad neva, čia ''pinigai ant medžių auga''.
Tačiau tik mes, emigrantai, iš tiesų žinom, kokia ta ''užsienio duona'', koks jos skonis. Turbūt ne vienas yra patyręs, ką reiškia likti be pastogės, be pinigų, be maisto... Ne vienas žino, kokia būna sunki pradžia, kaip nelengva išmokti svetimą kalbą, ką mes jaučiame ir išgyvename, palikę savo namus, gimines, tėvus, vaikus... Tik mes žinom, kiek reikia dirbti, kol pagaliau išsikovojam 'vietą po saule'... Ir koks svarbus būna tas pirmas uždirbtas svaras...
Šiandien, praėjus lygiai 14metų, aš žinau, kad mano gyvenimas ir ateitis yra čia... Aš jau nematau kelio atgal į Lietuvą... Grįžusi atostogų, nejučiomis pastebiu, kad jau norisi 'namo' - ten, kur mano namai...
Ar grįžčiau į Lietuvą, jei būtų tokia pati alga kaip čia? Ne.
Man čia patinka žmonių kultūra, jų gyvenimo būdas... Čia jaučiuosi laisva ir nevaržoma... Čia jaučiuosi laiminga ir nepriklausoma...
Čia - mano vaikų ateitis....
Sekite mus ir Facebook'e: Kristinos blogas. Subalansuota moterims
