Nepajutau, kaip su pirma aušra aš jau stovėjau priešais didžiulį, senų, raudonų plytų pastatą. Jaučiausi tokia maža, žvelgdama į jo aukštus langus.
Kaip dauguma žmonių repetuojasi kalbą prieš veidrodį, taip ir aš mintyse dėliojau žodžius, ką sakysiu pravėrusi duris, už kurių slypi mano vaikystės svajonė.
"Laba diena, aš norėjau...''
Ne, iš naujo.
"Laba diena, norėjau pasiteirauti..."
Ne, kažkaip ne taip skamba, tarsi atėjau su klausimu, o ne su tikslu...
Bet kuo daugiau galvojau, repetavau, tuo situacija blogėjo, jutau kaip kyla jaudulys, tad laukti nebebuvo ko - giliai įkvėpiau, atsidusau, pakėliau galvą ir tvirtais žingsniais pravėriau spaustuvės duris.
-Laba diena, norėčiau pakalbėti su vyriausiu redaktoriumi,- pasakiau ir pajutau, su kokia pasitikėjimo nata nuskambėjo balsas...
-Prisėskite minutėlę, tuoj apie jus pranešiu, -mandagiai pasiūlė jaunutė sekretorė.
Įsitaisiau ant odinio krėslo prie lango. Vaizdas iš trečio aukšto - nuostabus. Šypsnį sukelia dideliame ekrane matoma ''Durex'' reklama. Nuo apvalaus stiklinio staliuko paimu keletą autorinių knygų. Žvelgiu į vienos iš jų viršelį ir vietoj jos autoriaus įsivaizduoju savo pavardę. Mokytojos, draugų ir šeimos palaikymas pagaliau įgautų pavidalą. Apima neapsakomas jausmas, juk to svajojau dar nuo mažų dienų - aš savos knygos autorius!
-Prašau, užeikite, jūsų jau laukia, - staiga išgirdau kreipimąsi.
Mane pasitinka brandaus amžiaus vyras. Aukštas, plačių pečių, žilstelėję plaukai suteikė vyriško šarmo, o rudos akys dvelkė vidine šiluma. Pasisveikindama prispaudžiu savo ranką prie jo ištiestos rankos ir jaučiu kaip sklinda nuo jo gera energija. Tvirtas, vyriškas paspaudimas, po kurio dingo prieš tai buvęs jaudulys.
-Tai ką, spausdinsim knygą? - maloniai šyptelėjo redaktorius.
-Taip, tai mano didžiausia vaikystės svajonė, - užtikrintai, bet šiek tiek valiūkiškai atsakiau.
-Knygų ir autorių pasiūla dabar beribė, kaip koks vandenynas, kodėl manai, kad tu gali parašyti knygą?- jo balse galėjau išgirsti intrigą.
Dabar buvo puiki proga pristatyti save kaip autorę, kaip knygos kūrėją, moterį, kuri visus savo išgyvenimus, patirtį suguldė į savo rankraštį.
- Kodėl aš galiu parašyti knygą? Atsakysiu savo mokytojos žodžiais: ''Kada gyvenimas byra į šukes, viskas atrodo beviltiška, visada atsiranda Dievo raktai, atveriantys vartus į geresnį rytojų..'' - tai pasakiusi, padėjau šūsnį lapų ant stalo.
- Čia, - tęsiu, - mano septyni metai. Čia sukauptos mano skaudžios gyvenimo pamokos, čia užsimezgė nauja gyvybė, ir čia patyriau, kas yra mirtis...
-Aš nekantrauju perskaityti. Esu tikras, kad rankraštis puikus, vien dėl to, kad septyni laimingas skaičius, argi ne?
Prisiekiu Dievu, galėjau "užuosti", kaip nuo jo dvelkia lengvas flirtas. Nespėjau nusisukti sekundei, kai jis apėjo aplink stalą ir į jį atsirėmęs, man ištiesė savo vizitinę kortelę.
-Paskambink man po poros dienų ir mes susitarsim dėl kito susitikimo, - mirktelėjo.
Jo akys spindėjo, pats kaip degtukas "degė" seksualumu ir man susiformavo nuojauta, kad jo galvoje tikrai ne mano rankraštis, ne knygos leidimas.... Jis į mane žiūrėjo kaip į patrauklią, jauną moterį, o ne kaip į knygos autorę... Greičiausiai, aš jam tik dar vienas ''lapas'' jo gyvenimo romane...
Paėmusi kortelę, permečiau akimis. "Vyriausias redaktorius Marius Lukauskas". Pažadėjusi būtinai susisiekti, atsisveikinau ir išėjau. Norėjosi greičiau iš ten ištrūkti.
Išėjus iš pastato, akimirkai stabtelėjau, atsirėmiau nugara į sieną ir trumpam užsimerkiau.
Kas ką tik įvyko? Kas čia buvo? Kas per keista jausmų "puokštė" mane užplūdo? Ką turėčiau daryti?
Leisti knygą, manydama, kad ją pasiekiau savo darbu, savo talentu rašyti, ar tiesiog pasinaudoti redaktoriaus dėmėsiu ir siekti savo tikslo?
Atsimerkus pakeliu akis į dangų. Tarsi laukdama, kad dangus atsiųstų atsakymą. Už akių užkliūna tas pats reklamos ekranas, ant daugiaaukščio namo, skelbiantis :"Mums svarbiausia - jūsų gerovė". Nusišypsau, nes jame pamatau atsakymą. Aš jau žinau, ką darysiu toliau...
Patiko? Spausk 'Like' žemiau ↓ ir dalinkis su draugais!
Sekite mus ir Facebook'e Kristinos blogas.Subalansuota moterims
