-Juozai, užtrauk, prašau, užuolaidą, nenoriu matyti kaip žaibas skrodžia dangų... Ir tas lietus, kaip iš kibiro, mane vargina... - ramiu, švelniu balsu paprašė vyro žmona.
Onutė, jau kelintas mėnuo dienas skaičiuoja iš savo lovos. Langas, pasakojantis koks lauke oras, ir jau gerokai pageltusi palubė, buvo geriausi jos draugai, kai nežiūrėdavo televizoriaus ir šalia nebūdavo Juozo. Tada draugiją palaikydavo jų numylėtas ryžas katinas Totemas. Sunku jiems tokiu vardu šaukti katiną, bet su anūku nepasiginčysi - tai buvo vienas iš jo mėgstamiausių herojų.
Būna dienų, kai Onutė juokiasi ir kalba, tarsi niekada nebuvo užklupta paslaptingos ligos, o būna tokių dienų, kada negailestingai atmintis ištrina visą gyvenimą ir nepamena net savo vaiko Sauliaus, ką jau bekalbėti apie Juozą.
Dabar, kaip niekados, Juozas norėjo kuo daugiau laiko praleisti dviese. Išgyvendamas Onutės ligą kartu, suprato, kad nieko nėra svarbiau už mylimą žmogų. Ir nesvarbu, kad kartais ji jo nepažindavo - jam tai netrukdė. Jis atkakliai ir su didele meile, net ir šimtą kartų pasakodavo kas jis toks, apie judviejų sūnų ir apie vienintelį anūką Gustą. O ji klausydavo kaskart, tarsi pirmą kartą girdėdama.
Juozas užtraukia indigo spalvos užuolaidą (kurią vis tiek vadina mėlyna), nuo lango, arčiau lovos, atsineša kėdę ir atsisėda šalia.
- Metai plaukia, o tu vis dar graži, kaip tuomet, - pataisė Onutei plaukus.
-Sakai vis dar graži?- šypteli pamaloninta. -Dar prisimeni mūsų draugystę?
- Kaip neprisiminsiu?- atsakė su pasididžiavimu, šyptelėjęs ūsą, - tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime...
-Papasakok, prašau? - ranka perbraukė jo ranką. -Noriu nors mintimis sugrįžti į jaunystę...
-Buvo berods, liepos vidurys. O gal ir rugpjūčio pradžia. Šienapjūtė. Net svilino, kokia karšta diena buvo. Tu, vienmarškinė, nors ir suplukus, su grėbliu, bet buvai pati gražiausia ne tik tame lauke, bet ir visame kaime. Tokių gražių ir storų kasų ne viena kaimo merga tau pavydėjo...O jau kaip sukdavaisi šokio ritme! Aš jau seniai tave merginau, bet, kad buvau tau nė motais... Suprantama, kam tau tas 'Vingių Jonas', kada jauni 'lipo ant kulnų' glamonėtis... Kaskart tave pakalbinus, tu nusisukdavai ir nueidavai. Su laiku dingo ir akstinas tave toliau merginti, supratau, kad ta daina ''ne tau, Martynai, mėlynas dangus...'' buvo ne tik apie Martyną, bet ir apie Juozą, - juokiasi.
-Bet kažkaip tu patraukei mano dėmesį... Kaip?
-Dvigubu saltu. Kartais, pasirodo, reikia nebijoti žemai kristi... Manėt, kad vyresnis, tai jau baigiu apkerpėti?!.. - šypsosi prisiminęs, kaip tuomet per šienapjūtės šėliones, jaunimui 'nušluostė' nosį, padarydamas dvigubą salto. Nė vienam kaimo bernui nepavyko to atkartoti.
-Dvigubą salto? Oho! Turėjo būti įspūdinga. O kas buvo toliau?
-O tada įvyko neregėtas dalykas - tu priėjei ir užkalbinai mane. O aš, kaip koks piemuo, pasimečiau... Kaimo gražuolė, kurią taip ilgai bandžiau pakalbinti, pagaliau pati priėjo prie manęs, o aš nežinojau ką pasakyti... Išsigandau, kad aš, toks vargeta, neturėsiu ko tau pasiūlyti. Po to, aš dar ilgai pykau ant savęs, nes maniau, kad praleidau savo šansą.
-Bet, kaip matau, ir aš nepraleidau savojo šanso,- laimingomis akimis dabar į Juozą žiūrėjo Onutė. Kiekvienas Juozo papasakotas prisiminimas, išgyvenimas, jai buvo brangus - juk tai dalelė jos gyvenimo, jos patirties, kurios šiandieną nelikę nei lašo...
-Aš vis dar pamenu, kaip turėjome slėpti mūsų pasimatymus nuo tavo tėvų... Juk tu buvai dešimčia metų jaunesnė! Turbūt aš labiau bijojau tavo tėvų, nei tu pati,- nusišypsojo. - Ar pameni, kaip dvejojai dėl pasimatymo su manimi? Žinai kas tau padėjo apsispręsti? Ogi į orą mesta moneta! Pasirodo, aš buvau herbas. Būčiau mielai buvęs ir žirgo uodega, kad tik tu ateitum. Sėdėjome tą vakarą pasislėpę už šieno žaginio, it kokie paaugliai ir šnekučiavomės. Nepastebėjome, kaip danguje užgeso paskutinė žvaigždė ir kada kaime užgiedojo pirmas gaidys... Naktis taip greitai prabėgo, o aš taip ir neišdrįsau tavęs tada pabučiuoti, bet pamenu, kaip pasakiau, kad tu būsi mano gyvenimo perlas...
Patiko? Spausk Like ir dalinkis su draugais!
Sekite mus ir Facebook'e Kristinos blogas. Subalansuota moterims.
