Pavasaris suskaičiavo savo paskutiniąją dieną, prieš atiduodant 'metų raktus' vasarai. Gegužis, kaip tas iš pasakos ''Dvylika mėnesių'', kaip reikiant pasistengė perėmęs iš brolio 'Balandžio' valdžią - dar prieš kelias savaites čia buvo klampi žemė, o dabar jau akį džiugina raudonskarių aguonų laukas... Niekas nepatikėtų, kad šis 'raudonasis laukas', taip pamėgtas menininkų ir fotografų, dar prieš keletą metų buvo pats paprasčiausias, niekam nereikalingas ir apleistas nendrynas...
-Tėti, kur tu?
-Ateik! Aš čia, - atsiliepė Tomas, pamodamas ranka, kitapus tiltelio.
Didžiulis, išpuoselėtas sodas ir nedidukė dirbtinė upė su tilteliu, buvo Tomo pasididžiavimas ir ''priklausomybė''. Čia įdėta metų metai sunkaus darbo ir išlietas devintas prakaitas, kol pagaliau įgyvendino savo viziją. Kaimelio žmonės klydo, manydami, kad tai pasiaukojimas - tai buvo vienintelė erdvė, kurioje Tomas prarasdavo laiko nuovoką ir jausdavosi arčiau Angelės. Juk tai turėjo būti jų bendras kūrinys...
Rožių sodelyje, pavadintame žmonos vardu, Tomas ruošė pusryčių stalą. Medinį apvalų stalą dengė balta, nėriniuota staltiesė. Ne kasdieną sulaukia aplankant dukros, tad šis rytas jam ypatingas. Ant stalo padeda arbatinį su naminių arbatžolių arbata, šviežias bandeles, sviestinę ir naminį varškės sūrį su kmynais - taip, kaip ji mėgdavo valgyti vaikystėje. Nors ir pusryčiai, tačiau ant stalo visada savo vietą turi balta, jazminais kvepianti žvakė... Tik Tomas ir ji, supranta tikrąją žvakės reikšmę.
- Aš jau buvau pamiršusi, o tu prisimeni!
- Kas, kad tu užaugai, tu man visada būsi mano mažoji Princesė!
- Tai jau nebe ''rytinis drakonas''? - šypsodamasi prisiminė, kaip tėtis, rytais prieš mokyklą, kaip koks narsusis riteris ''gelbėdavo'' ją nuo ''užpuolusio'' rytinio drakono...
-Prisimeni vis dar !?, - pasakė ir nužvelgė - kaip vis tik ji greitai užaugo... - Ar kada pasakojau tavo vardo istoriją?
-Ne, nepamenu, papasakok, - pamažu įsipila vaikystės arbatos ir paėmusi pauosto sūrio riekelę.
- Kai pirmą kartą tave paėmiau ant rankų, lyg apsvaigau iš laimės, atrodo, net kojos pradėjo linkti... Toks mažytis, gležnus kūnelis, apsuptas baltu rankšluoščiu... Užmerktos akutės ir tvirtai suspausti kumšteliai... O balti, it pūkeliai plaukučiai, atrodė kaip šventųjų aureolė. Tikras angelėlis, pamaniau. Pakėliau galvą aukštyn ir mintyse padėkojau Dievui už šią dovaną... Tą minutę, tarsi Aukščiausiojo pasiųsta žinutė atėjo į mano galvą - Marija!
Mano Marija! Gražesnio vardo tau nebuvo, vardas pats tave pasirinko.
- Kaip aš vaikystėje nekenčiau savo vardo, kad tu žinotum... Visada naujiems sutiktiems vaikams, sakydavau, kad mano vardas Rūta, - išdavė savo vaikystės paslaptį.- Dabar, aišku, taip nebemanau, gražus mano vardas, ačiū, tėti...
-Prašau, prašau... - šypteli. - Ką dar pameni iš savo vaikystės?
- Na, gal ne visai ankstyvas vaikystės prisiminimas, bet mirsiu neužmiršiu tos mėlynos suknelės, kurią man parvežei iš Amerikos darželio šventei. Dukros ir tėčio vakaras! Pamenu, mama savo 'amerikoniška' pudra papudravo man nosytę, kaip tikrai princesei... Buvau pati gražiausia ir visos darželio mergaitės man pavydėjo... Aš buvau tavo Princesė, o tu buvai mano Karalius, - pasilenkė ir pakštelėjo tėčiui į skruostą.
Atrodo, kad laikas sustojo. Gaivus rytinis vėjelis švelniai lingavo šalia žydinčias rožių galvas, o ant stalo deganti žvakė plaikstėsi pagavusi vėjo gūsį, tarsi sakydama - ''ir aš čia..."
Prisiminimai it virvė pynėsi į nuoširdų ir atvirą pokalbį. Tokio stipraus tėviškos meilės saito buvo galima tik pavydėti.
Ko daugiau norėti, kai turi tokį tėtį kaip Tomas, kuris atstoja ir tėtį, ir draugą... ir mamą...
Jis visada stengėsi savo dukrai rodyti pavyzdį, koks turi būti tikras vyras. Jis norėjo būti užtikrintas, kad jei atiduos dukrą, tai tik į pačias geriausias rankas.
Ji smalsiai klausėsi vaikystės pasakojimų, kaskart sužinodama kažką naujo apie save ar apie savo brolį.
-Tu turbūt neprisimeni, bet pasak tavo brolio, tu jam buvai kaip 'uodega'- niekur be tavęs negalėjo išeiti, nieko padaryti, - nusijuokė Tomas.
- Ir už tai jis ir gavo pravardę ''botagas'', nes jau kaip pasakydavo ką, tai skaudžiau būdavo, nei botago kirtis...
- Nuo broliškų barnių net panacėja bejėgė. Viską užsitarnauti gali tik su meile ir gerumu, - it pamokslą pasakęs parodė pirštu.
- Taip taip, mano Karaliau, - šmaikščiai galva linktelėjo it princesė. - O žinai ką? Tik pats geriausias Karalius greitai bus 'paaukštintas' iki garbingiausio Senelio titulo ir turės naują 'įpėdinį' - pagaliau radusi puikią progą, Marija atskleidė vizito tikslą.
Patiko? Spausk Like ir dalinkis su draugais!
Nepraleiskite naujienų sekdami mus ir Facebook'e Kristinos blogas. Subalansuota moterims
