Kaip tik
šį rytą, vienoje Facebook'o grupėje, užmačiau postą, kaip pora, užsisakę VIP
staliuką viešbučio restorane, vietoj to, kad romantiškai papusryčiautų, vienas
apžvelgė naujienas laikraštyje, kitas - telefone...
Na, tiesiog negalėjau neparašyti... Nes man ši tema labai opi.
Kodėl žmonės, vis dėl to, mieliau renkasi internetinį pasaulį, nei bendravimą gyvai?
Jeigu paėmus panagrinėti šios poros poelgį, manau būtų galima rasti du atsakymus.
Pirma versija, kad vyras užsakė VIP staliuką iš anksto, norėdamas nustebinti (arba palepinti) savo antrąją pusę, bet bendravimas pasisuko kitu kampu, pora susipyko, duris atidarė ''nekalbadieniui''. O ryte, kaip buvo planuota, jų laukė romantiški pusryčiai, tačiau, pasikeitus aplinkybėms ir dingus tam momentui, stojo tyla, o bendravimą pakeitė šiandieninis laikraštis ir telefonas.
Arba kita versija - tiesiog šių žmonių jau nebesieja jausmai. Gal tai buvo bandymas ''atgaivinti'' santykius? Tačiau kai tavyje nutrūksta paskutinė jausmų gija, jungianti tave su antra puse, dažniausiai atkurti santykių jau nebeįmanoma. Kad išvengti nejaukios tylos, griebiamasi telefonų, laikraščių ar kitokių įrenginių.
Man telefonai, bendraujant su žmonėmis - yra neleistina.
Jei aš susitinku su draugėmis, ar išeinam trumpam į pub'ą, telefonas man, tiesiog, nereikalingas. Aš žinau, kad susitikimo, bendravimo metu, aš jo nenaudosiu. O kodėl turėčiau? Juk bendrauju, kalbuosi su tikrais, gyvais žmonėmis. Net ir nuo gautų žinučių ar pranešimų mirksantis telefonas, manęs nesudomina - viskas gali palaukti. Na juk nėra nieko tokio svarbaus, kas negalėtų palaukti, kol baigsiu bendravimą su šalia esančiais.
O ir kas galėtų ten būti tokio svarbaus?
Kažkas parašė komentarą, kurio galėjo ir nebūti?
Kažkas įkėlė skelbimą, kuris tavęs nedomina? Kažkas vėl ''papostino'' naują
selfį? Tikrai??? Juk visa tai gali palaukti...
O žmogus, sėdintis šalia, gali pasijusti nemaloniai, atstumtas. Jei telefonas naudojamas prie manęs, mūsų bendravimo metu, mano mintyse iškyla dvi priežastys - arba tam asmeniui nuobodi mano kompanija, arba jis, tiesiog manęs negerbia.
Visada su pavydu žiūrėdavau į šeimas, kurios dar moka bendrauti be telefonų, tabletų ir panašiai. Ir aš norėjau būti viena iš tokių šeimų. Tad mano šeimoje atsirado tokia kaip taisyklė, kad jei einam, važiuojam kažkur kartu, pamirštam visas technologijas.
Ir žinot ką? Mums pavyko!
Tąkart, kalėdinės kelionės, važiavome į Brugės miestelį, Belgijoje. Keltu reikėjo keltis 2 valandas, tad kažkaip turėjome ''užmušti'' laiką. Nepatikėsite, bet kokių tik žaidimų mes nežaidėm! Visi keturi, žaidėm žodinius žaidimus, lyg būtume vieno amžiaus - mes juokėmės, bendravom, gurkšnojom gaivinančius gėrimus ir norėjom, kad laikas sustotų. Savo juoku ir linksmu, šeimyniniu bendravimu, patraukėme ne vieno dėmesį.
Mačiau, kaip pro šalį eidama moteris mums
nusišypsojo - esu tikra, kad žmonės mus stebėjo ir gal net paslapčia mums
pavydėjo, tokio gražaus ir darnaus bendravimo, kai mokame tarpusavy bendrauti
ir nereikalingi jokie telefonai. Gal net sudarėme jiems tos, idealios šeimos
įvaizdį ir būsime kitiems pavyzdys bei įkvėpimas...
Padėkite į šoną telefoną...
Pamirškite telefoną, kai esate šalia savo draugų...
Pamirškite telefoną, kai esate šalia savo antrų pusių ir parodykite jiems tikrą, gyvą savo dėmesį...
Pasakykite jiems gyvai, kaip gražiai jie atrodo, parodykit, kad esate laimingi su juo, vietoj to, kad paspaustumėte ''Like'' ant profilio nuotraukos ar nusiųstumėte ''Myliu'' lipduką...
Bendraukim gyvai! Aš - už! O tu?
