''Šiltas vasaros vakaras... Dviese vaikštote drėgna pajūrio pakrante, priešakyje besileidžiančios saulės horizontas... Einate susikabinę už rankų ir atrodo, kad niekas daugiau pasauly neegzistuoja, tik judu... Einant jis tave apkabina per pečius, susiglaudžiat galvomis ir jis netikėtai pakšteli į skruostą...''
Romantiška, ar ne?
Žinot, kas būtų dar romantiškiau?
''Vieną akimirką jis pritupia užsirišti sau bato raištelio, kitą akimirką ji prieš save mato žiedą, sutviskusį vakarinės saulės šviesoje...''
Va, kur tikroji romantika, be pompastiškų didelių gestų, be didžiulės prabangos, tik tikra meilė, tikri jausmai, be didelių planų, bet su dideliu siurprizu. Jis paklausia ''Ar būsi mano?'' ir ji į tai atsako bučiniu. Viskas. Laiminga istorijos pabaiga. Bet...
Kodėl vyrai neskuba pirštis savo moteriai? Kodėl jiems tas žingsnis atrodo nereikalingas? Kodėl tos gražios romantiškos akimirkos, tik ir lieka akimirkomis, svajonių meilės romanuose?
Greičiausiai dėl to, kad jiems sužadėtuvės iškart asocijuojasi su vestuvėmis. Jei jau pasipiršai, turi ir vesti. Bet jei nenori vesti, tai nenori ir pirštis. Nenori pirštis, bet nori draugystės, ir šeimos, ir vaikų... ?!
Bet nuo kada nieko ''neįnešęs'', gali viską ''pasiimti''?
Kodėl savo mylimą moterį stato į kažkokius standartus: ji gera būti tavo draugė, mylimoji, ji tinkama būti tavo vaikų motina, bet ne pakankamai gera būti tavo sužadėtine, žmona?
Ką visa tai pasako apie vyrą?...
Čia panašiai, kaip, kad nusipirkęs loterijos bilietą už £2 svarus, tikisi laimėti milijoną. O kam piršlybos? O kam tos papildomos išlaidos, juk ir taip gerai! Niekas nuo to nepasikeis, yra žiedas ar ne...
Oj, mieli vyrai, dar ir kaip pasikeis... Ir tik nuo Jūsų pačių sprendimo priklausys, į kurią pusę pasikeis...
Sakysit, o ką tas duos: bus, tas nelemtas žiedas, ar ne?
Visų pirma, moteriai tai duoda saugumo, garanto jausmą. Ji jaučia, kad yra mylima, vertinama ir norima, kad santykiai turi ateitį, kad galima galvoti apie bendrus šeimos ''pamatus''... Tai parodo, kad vyras yra tvirtai apsisprendęs dėl savo pasirinkimo, kad yra laimingas ir yra pasiruošęs įsipareigojimui, šeimai... Ji tada tikra, kad ji tikrai yra ta VIENINTELĖ...
O kaip atrodo atvirkštinis scenarijus?
Tai lyg dėlionė, be kelių detalių... Meilė yra, santykiai yra, kartu esat jau kuris laikas, tave pristatė kaip draugę savo šeimai ir draugams. Laikas bėga, o tu kaip tik draugė, taip tik draugė. Norėtųsi, kad tas draugės statusas pasikeistų į kažką daugiau, į kažką svaresnio... Jei vyras vis dar abejoja, pradeda kilti klausimai, kad kažko jam trūksta, nes nėra tikras 100%... Nes kai tikrai myli žmogų ir sieji savo ateitį su juo, tu viduje jauti, kad tai teisingas žingsnis; tu jauti, kad tavo ieškojimai baigti ir visi klausimai atsakyti; kad nori eiti bendro laimingo gyvenimo kelio link...
Sužadėtuvės - vestuvės - vaikas.
Senai susiformavusi nuomonė. Tačiau laikai keičiasi ir jau nieko nuostabaus, kada vaikai dalyvauja tėvų vestuvėse.
Besilaukianti nuotaka? Irgi jau nieko nebestebina. Vieni renkasi santuoką iškart, kad vaikelis jau gimtų santuokoje, kiti susižada ir vestuves atideda po vaikelio gimimo.
O ką daryti, jei laukiesi, o piršlybomis ar vestuvėmis net ''nekvepia''? Ką daryti, jei vyrui atrodo, kad viskas čia gerai ir nieko nereikia keisti?
Dar svarbiau, ką apie tai mano pati moteris? Kaip ji jaučiasi?
Turbūt nesumeluočiau pasakydama, kad joms trūksta saugumo jausmo. Vaikučio - vyras nori, o jos, kaip žmonos, ne. Toks jausmas, kad ji tik atlieka ''pečiaus'' vaidmenį, kol iškeps jo ''gaminys''.
Vyro paklausus, kokią pavardę turės gimęs vaikutis, iškart, su pasididžiavimu atsako, kad tėvo. O mama?
O kur visoje šitoje situacijoje lieka mama?
Kaip vyras jaustųsi, jei mama vaikui duotų savo pavardę? ''Išduotas''? Neužtikrintas? ''Apgautas''? Nevertas?
O kodėl manot, kad taip nesijaučia moteris, kuri vis dar nėra jūsų sužadėtine, ar žmona?
Būtent šioje situacijoje, pasipiršimas, atidedant vestuves, yra pats idealiausias variantas - ji gauna sužadėtinės statusą, saugumą, kažkokį tai šeimos garantą, paramą, kad jis bus šalia, kad ji gali į jį atsiremti...
O vyrai, ''surasdami'' pinigų mylimosios sužadėtuvių žiedui, sutaupo laiko ir pinigų, atidėdami vestuves, jei dar nesijaučia tam ''priaugę'' ar finansiškai stiprūs. Laimi abi pusės. Ir visa tai pasiekta tik vieno mažo, brangaus metaliuko, kaina...
Moteriai, ypač besilaukiančiai, SVARBUS statusas, YRA didelis skirtumas tu -aitė, ar -ienė. Jai reikalinga jaustis pilnaverte vyro šeimos nare, jaustis verta vadintis jo sužadėtine, žmona...
O kaip atrodo vyras moters akyse, kuris noriai peršasi ir veda?
Toks vyras, jos akyse, yra tikras vyras, ji žino, kad pasirinko teisingai, ji didžiuojasi, kad jis vertas būti jos vaikų tėvu. Ji žino, kad vaikams, ypač sūnui, bus pats geriausias tikro vyro pavyzdys...
'' Suspindęs žiedas ant jos piršto buvo kur kas daugiau, nei tik metalo lankelis su skaidriu akmenuku. Jis buvo kertiniu akmeniu, jų būsimos šeimos pamatams...''
Sekite mus ir Facebook'e: Kristinos blogas. Subalansuota moterims
