Kūrybinis tekstas tema ''Dovana'', panaudojant šiuos lietuviškus žodžius:
snarglinė (kaimo baras),
svembti (mausti koją),
siūrinti (šliūrinti),
pūkšnis (vėjo gūsis),
migzti (pvz:.pradėjo veltis plaukai),
dribla (darganotas oras),
atmintukas (USB raktas),
žiaudrus (žvarbus),
žiurgsoti (spoksoti),
urbinti (daryti skylutę).
Garso įrašas, su tikra Pakruojietiška tarme: https://drive.google.com/file/d/1c8SNDpsOP7k54e_YKJXJY6jPcfFJmhPD/view
2017 11 10. Noriūnų kaimas.
-Laba diena, močiutėle,ar priimsit? - linksma gaida pasisveikino Vaidas, išvydęs tarpduryje senyvą moteriškę.
Vaidas, rajono laikraščio žurnalistas ir fotografas, į šį Dievo užmirštą kaimelį atvažiavo ne šiaip sau. Noriūnų kaimas ant išnykimo ribos. Ir ne vien dėl to, kad jame beliko porą gyvenančių gryčių - greit šis kaimas išnyks ir iš žemėlapio... Dar keletas metų ir jau nebebus kam prisiminti, kad čia kažkada buvo tokie Noriūnai... Senolė Liucė - paskutinė gyva šio kaimelio istorija.
-Nu, močiut, papasakokit kaip gyvenat? Ar jau laukiat pavasario? - gan garsiai paklausė Vaidas, suprasdamas, kad senolė gal nelabai beprigirdi.
-Ko aš tau, vaikel', gal' pasakyt',- prabilo močiutė, -man jau tas pavasar's buvės - nebuvės, nė man darž's sodyt, nė man karv's gint... Ka man tos dienos venodos, če ryt's, če vė vakar's... Krot, va, po bišk da, i tiek... Valgyk, vaikel, valgyk to,- ranka, arčiau svečio, pastumia lėkštę su naminėmis bulkutėmis.
-Na, o ar seniai čia gyvenat, šiame kaime? Ar dar yra gyventojų? - kalbina toliau ir paėmęs iš lėkštės bulkutę, iškart padėkoja.
-Ojei,- numoja ranka Liucė,- no Kristos amžios, nieka če nebė tam kaim', va, te da vien' šeim' gyven', bet tė jaun' tokie atsikrauste, ti aš vien' če iš tų senių... Ves pasimere, nieka nebelika... Būč' žinoj's ką atvažiuos tujin, būč' nors drapan's pasikeit's, va i plauk'ė jau nor' migzt', i koj' nor' svembt', ka tik or's toks kaip dribla, teip i sveikat' blog'...
-O sakykit, niekada nenorėjot išeit į kitą kaimą gyventi? O gal į miestą?
-A ti ko aš tam miest' te darys? Chūligan'ė i vag's vien tik, snargline ant snarglinės tam miest'. A į kit'o kaim'o irgi nė ko kojos kelt' - kaip mana amžinatel's died's sakydava, ''su saul' nė vien's negyvensėm, kor gėm'e, ten i mers'.."
Į virtuvę iš kito kambario ateina didelis, rainas katinas. Pažiūrėjęs į savo dubenėlį prie krosnies, apsisuko ir nuėjo pasiglaustyti prie svečio, mažu kas kokį kąsnelį nuo stalo numes.
-Nieka daugiau i nemok', tik žiurgsot' i žiurgsot',- numeta močiutė šiek tiek lašinukų, išemus iš perlaužtos bulkutės.- Eik, škač, šalyn...
- Bet, matau, stipri, močiut esat, dar apsidirbat, kad viena gyvenat... Nenorėjot pas vaikus išeit gyvent?
- Ne, vaikel, ko aš tė eis, kožn's turim sava gyvenimo, i teip reik rukuot's... Atvažiuoj va, karts no karta, ti duonos, ti sviesta, piena atvež... Aš jau sveikatos nebetor', karvės nebegal' laikyt. Da bišk' po kiemo išgal' siūrint', ti viošt's, ti šon's pasišer. Ger'ė ka or's ger's, a va kadom toks kaip daba, vėj's žiaudr's, ti bais' i kojo iš gryčios iškelt, vėja pūkšn's ka duod, ti tuoj dor's atgal uždara...- guodžiasi senolė.
-Gyvenat močiute gerai, va ir telefoną mobilų turit...- pastebi Vaidas, kad prie močiutės lovos, ant spintelės padėtas seno modelio mobilusis telefonas.
-Ai, įtaise man če varga su tuo telefon', sake, ka reik's skylo sienoj urbint', ko tė darys, bies' jį žina, nė man reik' ta telefona, ni ko, ale įtaise, ti tegu būn... Man ti didžiaus švente būn, ka koks' žmogs va užein, pašnekėt, pabūt... Paštininke i ta retė kada beatein, bu tik šeštadiene ''Auksinė Varpo'' bei'm...
-Nu tai močiut, laukit, greit bus straipnis laikraštyje ir apie jus, va, ką man čia papasakojot,- ir pradėjo kažko po kišenes ieškoti. Išsitraukė visą turinį iš kišenės ir pasidėjo ant stalo, šalia savo diktafono.
-A ti kas če toks? Kažkas navatnos,- rankose čiupinėjo juodą, nedidelį plasmasės gabalėlį, mums žinomą kaip USB raktas.
-Čia, močiut, aaa....čia...eh... čia... atmintukas toks, - šiaip ne taip rado ką atsakyt močiutei, kuri vistiek nesuprato kas čia per daiktas.
- Nu ti, vaikel, aš lab'ė lauks ta tava laikrašče, va man bos pat' geriaus' dovan', kito savaitė' man jau 89... Ačiū, ka aplankė...Su Diev...
______________________________
2017 11 16 Pakruojis.
Mano kepamų blynų čirškėjimą permušė vaikų klegesys gretimame kambaryje.
"Eik tu dribla,''- pasigirdo Luko balsas.
"Pats tu dribla'',-atsišaukė mažasis ir abu juokais leipsta.
Hmmm... Kad abu draugiškai bendrautų jau retas atvejas, o dabar dar ir juokiasi. Išėmusi paskutinius blynus iš keptuvės, nuėjau pažiūrėti kas ten vyksta.
''Turbūt snigs''- pamaniau sau, kai pamačiau vaikus su laikraščiu rankose.
-Mama, žiūrėk, apie mūsų močiutę rašo!
- ''...ko aš tam miest' te darys? Chūligan'ė i vag's vien tik, snargline ant snarglinės tam miest' ''...- šiaip ne taip perskaitė Lukas ir vėl abu prapliupo juokais.
-Nu, mam, kas čia per nenormalūs žodžiai? Snargline!? - juokėsi Lukas.
-Nagi, duok'š paskaityti, ką čia daugiau rašo, - paėmiau laikraštį į savo rankas.
Prie nedidelio straipsnio buvo ir močiutės nuotrauka, tokia, kokia buvo namuose - nesvarbu, kad su skaryte ir su kvartuku, bet užtat su KAROLIAIS! Rytoj jos 89-asis gimtadienis ir visi vaikai su anūkais suvažiuos sveikinti. O jau kiek bus džiaugsmo jai, kad galės ir prieš kaimynus laikraščiu pasipuikuot.
Akimis pradedu skaityti tekstą ir jau su pirmais žodžiais suprantu, kad kai kurie žodžiai ir man sunkiai įkandami: svembti, pūkšnis, migzti - pati pirmą kartą girdžiu. Daug esu girdėjusi tų, kitokių žodžių, iš savo senelių, bet tokių neteko girdėti.
-Mama, o ką reiškia ''siūrinti'' ir ''žiurgsoti''?
- Siūrinti, tai lėtai eiti. Va, tu, siūrini, kai reikia ryte eiti į mokyklą. O žiurgsoti,tai spoksoti. Žiurgsot abu į tą laikraštį ir nieko nesuprantat, - truputį pasijuokiau iš vaikų.
-Bet tu vistiek dribla,- nueidamas Lukas pasijuokė iš Simo.
-Driblos jūs driblos, eikit blynų valgyti, - pasakiau vaikams, o pati įnykau į laikraštį toliau ''laužyti'' liežuvio...
Sekite mus ir Facebook'e: Kristinos blogas.Subalansuota moterims
