Kai dar buvau vaikas, taip Velykoms, kaip dabar, niekas nesiruošdavo: velykinės stalo dekoracijos, gėlių puokštės, kompozicijos, lėkščių ir stalo įrankių komplektai - viso to nebūdavo. Ir, tiesą pasakius, niekam dėl to neskaudėjo galvos, maža to, niekam to ir nereikėjo.
Prieš gerus du dešimtmečius, šv.Velykų reikšmė būdavo visai kitokia - tvarkydavome namus, plaudavome langus, darydavome vadinamą ''apsivalymą''. Vakare pervilkdavo švarią patalynę, visi nusiprausdavome, kad ryte visi pakiltume švarūs, tarsi kokiam atgimimui...
Mes vaikai, vos tik prabudę Velykų rytą, bėgdavome žiūrėti į daržinę, ar jau apsilankė Velykų zuikiai, ar paliko kiaušinių mūsų paruoštuose gūžtose. Būdavo, kad ''kiškiai'' kiaušinių palikdavo ir po serbentų krūmais. Kiek mums būdavo džiaugsmo! Ir nereikėdavo jokių šokoladinių ar ''Kinder Surprise'' kiaušinių.
Paskui stalą užtiesdavo šviesia, dažniausiai balta, staltiese, ant kurios puikuodavosi žėlmenyse sudėti margučiai. Šeima rinkdavosi prie stalo, imdavo po margutį ir žiūrėdavo, kieno gi margutis liks pats stipriausias. O kiek smagumo vaikams suteikdavo paskui margučių ridenimas!
Mažai šiandien likę šeimų, kur dar puoselėja tikrąsias šv.Velykų tradicijas ir vertybes...
Tačiau laikai keičiasi...
Metai po metų ir pati pastebiu, kaip pasiduodu tai pokyčių įtakai. Noriu gražių švenčių, todėl pradedu apie jas galvoti iš anksto. Jau tapo tradicija, kad kiekvienais metais jos būna kitokios - jei pernai dominavo žalumas, balta ir natūrali, ruda spalvos, tai šiemet norėjosi melsvų ir rausvų atspalvių...
Kai matai tokį gražų spalvų derinį, tiesiog negali nenorėti turėti ant šventinio stalo.
Tas nuostabus melsvų hiacintų skleidžiamas aromatas tarsi apgaubia pavasario rankomis, o šviesiai rausvi gerberų žiedai nutvieskia šviesa, gaivumu... O kaip be to nuostabaus medelio, aplipusio smulkiais, gležnais, it vyšnios rausvais žiedeliais - bundantis pavasarį pasitikti...
Velykos nebūtų Velykos ir be šio medelio šakelių, simbolizuojančių atgimimą, atbundančią gamtą. Šventiniam Velykų stalui pasirinkau paprastą, medvilninę, su nėriniais kraštuose, staltiesę.
Man Velykos - paprastumas, lengvumas, kada nesinori apkrauti stalo nei dekoracijom, nei maistu ir juolab, ne tamsiomis, akiai sunkiomis, staltiesėmis. Baltos servetėlės - klasika, jos tinka bet kokiai progai, bet kuriam sezonui.
Melsvi ir rausvi deriniai atsispindėjo ir ant šventinio torto. Nieko daug - tik keletas gėlyčių ir cukrinių kiaušinukų. Kukliai, paprastai ir lengvai.
Linksmų šv.Velykų Jums ir Jūsų šeimai!
Kviečiami apsilankyti ir Facebook'e Kristinos blogas.Subalansuota moterims.
Daugiau šventinių nuotraukų galite pažiūrėti Šventė namuose puslapyje.
Torto receptas čia: Pistacinis avietinis tortas
