''Auksas mokykloje...''

                                   Rašinys panaudojant raktažodžius: 
dangus, automatas,sniegas, tvora, apyrankė, mergaitė, nebijoti, kaimas, įsteigti, rasos, žmogumi, palauk, grožis, jaunystė, gyvenimas, meilė, miegas, rytas, automobilis, kaina, kailiai, duona, laukti, teigti, beprotiškas, oro balionai, padange, giedruma, šešėliai, zebras. 

- Pamenu, kaip šaltais žiemos rytais reikėdavo keltis į mokyklą – ankstyvas, žvarbus rytas, girdisi kaip lauke vėjas drasko medžių šakas, gūdu lauke... Pažvelgiu pro lango kamputį, dangus tamsus, niūrus ir tik sniegas išduoda, kad žiema. Tokiu ankstyvu laiku, mums vaikams, būdavo pats saldžiausias miegas, ypač, jei ant lovos būdavo užkloti kailiai, kuriuos pasiuvo dar mano močiutė. Mama visada rytais kepdavo duoną. Dabar jau niekas nebežino, kas yra namų krosnyje kepama duona ... Nebežino jos vertės, jos tikrojo skonio... Anuomet duoną kepdavo tik tada, kai namuose nebelikdavo nei menkiausios kriaukšlelės. O dabar?... – atsidūsta senolis ir savo raukšlėta, kaulėta ranka perbraukia per skruostą. Skaudu jam prisiminti tuos laikus, kai tėvams buvo sunku išmaitinti šeimą.

-Matai, - tęsia senolis, - mūsų kaimas, tiksliau vienkiemis, būdavo atokiau nuo mokyklos, tad mes, vaikai, išeidavom su prieteme ir grįždavom su prieteme. Niekas mūsų už rankų nevedžiodavo, kaip tavęs, Matuk. Krintantys šešėliai baugindavo ir vis atsisukinėdavau per petį pažiūrėti, kai tik išgirsdavau kokį traškesį ar šlamesį... Kol daeidavau iki sekančios gryčios, jau būdavo, galima sakyti, giedruma. Prie Kopūstinų stovėjo sena, medinė, sukrypusi tvora, prie kurios aš palaukdavau Kopūsčiukų. Mažiukai jie dar būdavo, bijodavo vieni eiti, tai laukdavo kol ateisiu aš, vadinamas pravadnykas ir traukdavome visi kartu į mokyklą...

-Bet seneli, aš visai nenoriu eiti į mokyklą, - bemaigydamas rankose tabletą pasakė Matas. Berniukas buvo aštuonerių,  jam patikdavo leisti laiką su seneliu ir klausytis jo pasakojamų istorijų.

-Ir aš tada nenorėjau... – šypteli senolis, - norėjau būti kareivis. Bet kaip dabar atsimenu tėvo, tavo prosenelio, žodžius: „Palauk, vaike, gyvenimas tau duotas, kad jį prasmingai nugyventum... Ne automatas rankoj turėtų rūpėti, o įgytos žinios‘‘. 

Senolis atsikelia nuo lovos, prieina prie lango, nužvelgia nuo žemės iki dangaus, tolumoje išvysta, kaip padange sklando oro balionai... Ilgai stovėti neturi sveikatos, tad vėl grįžta prie savo lovos, paglosto anūkui galvą ir atsisėdęs porina toliau, tarytum garsiai mąstydamas...

-Dabar, kol jaunystė, tau atrodo, kad mokykla laiko švaistymas, nors iš tiesų, tik įgytos žinios tave padaro žmogumi, vaikeli. Tai ką išsineši iš mokyklos – tai grynų gryniausias auksas... Štai kokia tikroji žinių kaina!

- O kas buvo toliau, kai tu baigei mokyklą? – Matukas jau padėjęs tabletą ant lovos, atidžiai klausėsi senelio.

- O toliau buvo meilė... Grožis tada mažai kam rūpėjo, svarbu būdavo, kad mergaitė būtų darbšti, gera gaspadinė... Laukti nebuvo ko, teko pirštis ir ženytis.

Matukas trumpam suraukė kaktą, bandydamas susivokti ką pasakė senelis.

-  Tu apsiženyjei mano močiutę Valeriją?

- Tą pačią, ką gi kitą... Rasos buvo vos nukritę, kai važiavom tuoktis. Mus pirmus, veselnykus, vežė automobilis, kai visi kiti dar su ratais į bažnyčią važiuodavo.

- O, seneli, tu turėjai svajonę? Ko tu labiau norėdavai – „aipado“  ar „aifono‘‘? – rimtu veidu Matukas paklausė senelio.

Nepastebimai senolio lūpų kampučiai kilsteli, tikrai ne apie „aipadus“ ir „aifonus“ jie tada svajojo....

-Turėjau, Matuk, turėjau ir aš svajonę, tik ne tokių dalykų norėjau, kaip, kad tu turi šiandien. Labai norėjau įsteigti kaime parduotuvę. Tuo metu atrodė lyg ir gera mintis, o dabar žinau, kad tai buvo beprotiškas sumanymas. Mano tėvas galėjo teigti, kad aš galiu daugiau gyvenime pasiekti, nei turėti kaime parduotuvę. Svarbiausia, anūkėli, nebijoti ir siekti savo svajonių.

-Seneli, o kas čia per apyrankė? Kodėl čia nupieštas zebras? – pasidomėjo Matukas, radęs ant šalia lovos esančio, staliuko. Durys atsiveria ir į palatą įeina sesutė, nešina senelio vaistais.

­- O apie šitą apyrankę, aš tau papasakosiu kitą kartą, jei tik dar Dievas duos laiko... – atsakė senelis ir pajuto, kaip paskutiniai  žodžiai strigo gerklėje.

https://www.facebook.com/kkristinosblogas/