''Rasa: aš galiu!"

Keturiasdešimt pirmąjį pavasarį  švenčianti  Rasa Tautvydienė,  šiandien džiaugiasi savo pasikeitusiu gyvenimu. Moteris, gyvenanti Šiaurės Airijoje, Newry miestelyje, vietinių žinoma kaip tortų ir šventinių užkandžių gamintoja.

Emigracija
Rodos dar visai neseniai, Rasa dirbo savo mylimą darbą Lietuvoje, vienoje didelėje kaimo sodyboje, vyriausia vyrėja. Jos vyras, Juozas, dirbo užsienyje. Nusprendusi, kad nori pasižvalgyti po kitą šalį, pasiėmusi darbe motinystės atostogų, su keliais lagaminais ir dviem mažamečiais vaikais, išskrido pas vyrą į Šiaurės Airiją. Ten gyveno ir  Rasos sesuo su šeima, bei  tėtis.

Rasa tikina, kad adaptuotis svečioje šalyje buvo labai lengva. Buvo viskas įdomu, norėjo daug ką pamatyti, tad jokio streso, apart dėl anglų kalbos, nejautė ir jau pirmąją dieną išėjo susipažinti su miesteliu. Po metų laiko tvirtai nusprendė likti ir toliau gyvenimą kurtis čia, Newry miestelyje. 

'Rasos naminiai tortai'
Kol dar nekepė tortų, Rasa užsiimdavo rankdarbiais. Kaip ji pati sako, mėgstanti išbandyti įvairias naujoves: rankų darbo papuošalai, atvirutės, modelinu dekoruoti vaikiški stalo įrankiai tuo metu tapo jos nedideliu pajamų šaltiniu, kol augino antrąjį sūnelį Ugnių. Ne mažiau populiarūs gaminiai buvo dekoruoti šventiniai šampano buteliai ir saldžios dovanos – saldainių medeliai, bateliai, puokštės... Visų šitų rankdarbių „mokykla‘‘ tuo metu buvo populiarusis „Mamyčių forumas“, kuriame moterys burdavosi prie kavos puodelio, rankdarbių pamokėlės ar šiaip, moteriškiems paplepėjimams... Jau tada Rasa, slapyvardžiu Raska, buvo forumo šeimininkutė, kuri vis „atnešdavo“ tai šviežiai keptų naminių bulkučių, tai kokį pyragėlį... Turbūt ne viena dar prisimena Rasos firminę lašišą, virtą agurkų marinate...

Jei ne kuriozas su Newr'io vietine tortų kepėja, galbūt Rasa nebūtų pradėjusi naminių tortų verslo... Tąkart norėjusi užsakyti sūnaus gimtadienio šventei tortą, Rasą, kaip klientę, atbaidė kepėjos grubus savo nuomonės kišimas, kaip jos manymu, turėtų atrodyti vaikiškas gimtadienio tortas... Neradusi bendros kalbos, nusprendė kepti pati – o ir vaikui smagiau, kada mamos keptas tortas...

„Kadangi esu baigusi konditeriją, man visa tai pažįstama, tiesa, tuometinis mokslas daugiau orientavosi į masinę sausainių, pyragėlių gamybą, tortų nekepėme“ –prisipažįsta moteris. Bet niekada nesakyk niekada... Iš pradžių kepė sau, paskui draugams, draugų draugams... Šioje veikloje ją labai palaikė šeima – mylintis vyras Juozas ir jos du sūnūs – trylikametis Emilis ir šešiais metais jaunesnis Ugnius. „Tai trys patys nuostabiausi vyrai mano gyvenime, kuriuos labai myliu ir neįsivaizduočiau gyvenimo be jų“- su didžiule meile kalba pašnekovė. 

„Kartais, būna, reikia to spyrio į šikną“

 Be šeimos, Rasa turi ir kitokią palaikymo komandą, kuri jai yra didžiausia motyvacijos bazė. „Kartais, būna, reikia to  spyrio į šikną,“ – juokauja Rasa, sakydama, kad tik jos dėka ji juda į priekį. Motyvacija gyvenime reikalinga kiekvienam žmogui, tad ne paslaptis, kad jos semiasi ir iš kitų. Vienas jos mėgstamiausių – Ignas Bakėjus, savo įrašais įkvepiantis gyvenimo pokyčiams, bei Liucina Rimgailė, „Liu desertinė“ įkūrėja, kuri Rasą motyvuoja tuo, kad jei labai nori, įmanoma savo svajones pasiekti net ir per trumpą laiką.

"Aš Rasa - aš galiu!"

Kai dauguma žmonių savaitgalius praleidžia su šeima, Rasai tai pats darbymetis. Be tortų šventėms, dar verda cepelinus išsinešimui, ruošia šaltus šventinius užkandžius, karštus patiekalus. Kai yra paklausa, atsiranda ir pasiūla... O kada pailsėti? 

„Pirmadienis ir antradienis mano laisvadieniai,“- atsako. “Kiekvieną dieną, kai išleidžiu vaikus į mokyklą, pasidarau sau kavos pertraukėlę – kavagerį. O tada jau kimbu į darbus“. 

Rasa yra iš tų moterų, kuri myli iššūkius. Jai patinka išbandyti save, savo jėgas. Visai neseniai turėjo didžiulį tortų užsakymą vestuvėms. Sako, kad sutiko labai lengvai, tik paskui pradėjo galvoti, kaip tai pavyks įgyvendinti. Bet kai yra noras, motyvacija ir pagalbininkai iš šalies  - 165kg tortų savaitgaliui tapo įmanoma misija! Viso, per 13 valandų, Rasa su padėjėja padarė -  92 nedidelius(1,5kg), 6 vidutinio  ir vieną 10kg dydžio tortus!!! 

„Namai pilni dėžučių, šaldytuvas pilnas grietinėlės ir sviesto... Produktus teko pirkti net iš kelių parduotuvių, nes tokio kiekio nė viena parduotuvė neturėjo...‘‘- prisimena Rasa. 

''Klaidų mes darome visi, tiek gyvenime, tiek darbe ir tik jų dėka mes galime tobulėti..."

Tačiau yra pasitaikę ir kuriozų, kaip Rasa sako, dar ir dabar rankos dreba prisiminus tą istoriją. 

 „10 val ryto, skambutis. Kada galiu pasiimti tortą? Tuo metu, ne tik rankos,kojos drebėjo, bet ir balsas... Dabar atrodo juokinga, bet tada maniau, kad mirsiu... Gerai, kad dar turėjau dieną iki šventės, tai jubiliatas neliko be torto...Bet nuo šiol labai atidžiai peržiūriu darbo kalendorių“ – štai tokią pamoką gavusi pasakoja tortų kepėja.

Ir visgi, jeigu paklausus, kas lengviau – eiti į darbą ir dirbti kitam, ar turėti savo, kad ir mažą versliuką, bet dirbti sau, Rasa tikina, kad tiek tas, tiek tas variantas turi savo pliusų ir minusų. Kai visi ruošiasi didžiosioms metų šventėms, leidžia laiką su šeima – ji dirba. Didžioji darbo dalis tenka užsakymų priėmimui, derinimams su klientais, pakuočių užsakymams, produktų pirkimui – visa tai, ko nemato klientai, nes jie moka tik už tortą. Kartais pagalvoja, kad geriau būtų dirbti kitam – atėjai, atidirbai ir išėjai. Bet dirbant sau, nėra nustatytų darbo valandų, kas labai padeda dirbant iš namų ir turint vaikų.

Rasa didelių planų tolimai ateičiai nekuria, tačiau turi vieną svajonę, kurią dar šiais metais norėtų išpildyti. Ir priduria, kad „jei tik turite svajonių – nebijokite jų siekti. Klaidų mes darome visi, tiek gyvenime, tiek darbe ir tik jų dėka mes galime tobulėti..."

Patiko? Nepraleiskite naujų istorijų sekdami mus Facebook'e
Kristinos blogas.Subalansuota moterims